Meilės kruizas. Rachel Bailey

n>

      Pirmas skyrius

      Paskutinį kartą pažvelgusi į dangun besistiebiančius Melburno bokštus Dela Volš žengė ant prabangaus kruizinio laivo „Cora Mae“, kurį ji vadino namais, tiltelio.

      Pakilusi į denį pastebėjo kostiumuotų žmonių grupelę, susispietusią apie aukštą vyrą, atsukusį jai nugarą. Ji delsė žvilgsniu vertindama minią. Platūs pečiai, tiesi laikysena, šviesūs plaukai, ties sprandu suformuojantys trikampį, – to pakako, kad vyras, stovintis minios viduryje patrauktų ir net išlaikytų moters dėmesį. Šalia jo stovėjo laivo kapitonas, o smalsūs keleiviai iš visų įmanomų kampų slapčiomis sekė jų pokalbį.

      Vadinasi, vyras viduryje ir yra jis.

      Lukas Marlou, žmogus, kuris netrukus paveldės „Cora Mae“, pasirodė.

      Apimta smalsumo Dela įžengė į vestibiulį. Dauguma senųjų įgulos narių, tarp jų ir ji pati, šiandien buvo sukviesti į Patriko Marlou testamento skaitymą ir visų galvose sukosi tas pats klausimas – ką jo sūnėnas ir paveldėtojas Lukas Marlou padarys su laivu ėmęs jį valdyti? Parduos? Pakeis interjerą? Ims kištis į kasdieninių reikalų tvarkymą?

      Dela tikriausiai labiausiai domėjosi Luku Marlou, nes iš Patriko jau ištisus metus vis išgirsdavo jo gyvenimo nuotrupų. Neįtikėtina, bet apie šį žmogų ji žino daugiau nei apie kai kuriuos savo draugus.

      Artėdama prie žmonių būrelio ji nugirdo kapitoną Tainaną sakant:

      – Tučtuojau apžiūrėsime žaizdą.

      Lukas Marlou laikė iškėlęs ranką, apvyniotą, regis, mėlyna nosinaite.

      – Nėra reikalo. Pakišiu po tekančiu vandeniu ir užklijuosiu pleistrą.

      Kapitonas pastebėjo Delą.

      – Daktare Volš! Pačiu laiku. Ponas Marlou įsipjovė, gali prireikti kelių siūlių.

      Nutaisiusi šypseną ji žengtelėjo į priekį, pasiruošusi pasiūlyti jam medicininę pagalbą kaip bet kuriam kitam keleiviui, o ne vyrui, kuris netrukus taps jos bosu.

      – Laba diena, pone Marlou. Jei seksite paskui mane į medicinos kajutę, apžiūrėsime jūsų ranką.

      Jai prabilus Lukas Marlou lėtai atsisuko, plieno pilkumo žvilgsnis tyrinėjo veidą ir galiausiai apsistojo ties akimis. Atrodė, kad oras žaižaruoja ir blykčioja; moters oda pašiurpo. Ar Dela taip jaudinasi dėl to, kad šio vyro rankose jos ateitis? O gal tai dėl puolusį angelą primenančio veido – lyg akmenyje iškalti skruostikauliai, tvirta, tiesi nosis ir jausmingos lūpos – gal šitai nedavė jai ramybės? Kad ir kas tai būtų, tas jausmas jai visai nepatiko, tad nuvijo jį šalin.

      – Na, jei jau taip sakote, – mąsliai tarė Lukas Marlou neatitraukdamas nuo jos akių. – Gal tikrai reikės tų siūlių.

      Kapitonas patenkintas linktelėjo.

      – Aš pasirūpinsiu jūsų darbuotojais, o laivo ekonomas pasiims jus iš daktarės Volš kabineto, kai tik viskas bus sutvarkyta.

      Minia prasiskyrė lyg sulėtintame filme ir Lukas Marlou prisiartino prie daktarės. Jis sustojo taip arti, kad galėjo paliesti. Klausiamai pažvelgė į ją, o moters širdis ėmė stipriai ir padrikai daužytis. Aukšta ir charizmatiška vyro figūra užėmė visą jos regėjimo lauką, lyg užbūrė ir privertė kvėpuoti per greitai…

      Šypsena dingo. Negali būti. Ji pasižadėjo daugiau niekada nejusti traukos vyrui. Niekada. O šis netrukus taps jos bosu. Gal nulems jos ateitį. Atsisakydama pasiduoti aklai savo kūno reakcijai Dela atsistojo kuo tiesiau – dabar siekė Luko smakrą – ir vėl nutaisė tą profesionalią šypseną.

      – Štai ten, – tarė ji ranka mostelėdama savo kabineto link.

      Lukas nuleido galvą ir pasitraukė nuo besiskirstančios minios. Jiems einant gilyn į ištaigingais baldais ir šviestuvais išdabintą vestibiulį, Dela svarstė, ar jis pastebi iš visų kampų sekančias akis.

      – Pasakykite man kai ką, daktare Volš, – tarė Lukas seksualiai žemu, o gal smalsiu balsu.

      Susikaupusi, kad nepasiduotų jo balso pažadintam ir dabar grasinančiam nuvilnyti nugara šiurpuliui, Dela vedė sužeistąjį per vestibiulį liftų link.

      – Jei tik galėsiu.

      – Ar svečių pasveikinti visada susirenka toks gausus būrys?

      Lifto durys atsivėrė ir jiems įėjus moteris spustelėjo trečio aukšto denio mygtuką.

      – Ne, bet jūs ir nesate paprastas svečias.

      Lukas kilstelėjo keliais atspalviais už plaukus tamsesnį antakį.

      – O koks aš svečias?

      Vienintelis, dėl kurio mano kojos atsisako mane laikyti. Dela kurį laiką tylėjo. Jis ne tik vienintelis svečias, kuris taip stipriai ją paveikė, bet ir vienintelis vyras nuo pat… Moteris išmetė iš galvos tą mintį ir nutaisė kasdienišką, dvilypę veido išraišką.

      – Girdėjome, kad greičiausiai šiandien paveldėsite „Cora Mae“.

      – Ak, – tarė Lukas ir kyštelėjo sveikąją ranką į kišenę.

      Jis manė, kad niekas nežinos? Patrikas Marlou pastaruoju metu tikrai neslėpė, kad svarstė sūnėną padaryti paveldėtoju.

      – Laive gandai sklinda greitai.

      – Gandai? – Tas antakis vėl pakilo. – O jų daugiau nei vienas?

      Laive „Cora Mae“ dirbo ir gyveno trys šimtai trisdešimt žmonių. Dalis jų buvo sezoniniai darbuotojai, norintys pamatyti pasaulio. Šie buvo linkę daug dirbti ir dar daugiau linksmintis. Bet pagrindiniai darbuotojai ne tik gyveno laive – jie sudarė bendruomenę. Šis laivas – jų namai. Abi grupės buvo gyvos informacijos nuotrupomis apie Luką Marlou. Patrikas dažnai kalbėdavosi su Dela apie vienintelį savo sūnėną, minėjo privilegijuotą jo kilmę, „Marlow Hotels“ sėkmę ir jo užsitarnautą pagarbą verslo pasaulyje. Bet išdidaus dėdės istorijos nė kiek neparengė susitikimui su šiuo iš kojų verčiančiu vyru.

      Lifto durys prasivėrė ir ji pirma nuėjo siauru, kilimu dengtu koridoriumi, o tuo tarpu vyras kantriai laukė atsakymo.

      – Keletas gandų, – pripažino ji, – kurių didžioji dalis išties nė nėra pagrįsti.

      – Na, papasakokite.

      Ji leido sau nusišypsoti įsivaizdavusi, kaip vyrui, kuris netrukus valdys jos karjerą ir namus, pasakoja apie laive sklandančius gandus.

      – Nemanau.

      Abu priėjo medicinos skyrių ir Dela stabtelėjo prie registratūros stalo iškart už durų norėdama šnektelėti su dirbančia sesele.

      – Džode, ar daktaras Beitmanas viduje?

      Lukas Marlou kažkaip ją veikė. Gal dėl to, kad šio vyro rankose buvo jos ateitis. O gal kaltas tas keistas vyriškas žavesys. O gal tiesiog nerimstantys jos nervai – juk už valandos bus perskaitytas Patriko testamentas, o dar ir prisiminimai apie vos prieš dvylika dienų mirusį draugą. Kad ir kaip būtų, ji žinojo, kad nesijaučia šimtu procentų patogiai, tad kur kas profesionaliau šio vyro gydymą patikėti kolegai.

      Išgirdęs savo vardą į registratūrą išėjo Kelas Beitmanas ir Delos pečius slėgusi įtampa palengva dingo.

      – Kelai, ponui Marlou gali prireikti siūti delną. – Ji pasisuko į pacientą. – Daktaras Beitmanas jumis pasirūpins.

      Bet vos pasisukus eiti lygus, gilus Luko balsas moterį sustabdė.

      – Ne.

      Širdis nusirito į kulnis, ji lėtai atsisuko atgal.

      – Atsiprašau?

      Lukas žiūrėjo į ją ir nors rodėsi, kad užpildė visą patalpą savo ūgiu ir išdidžia laikysena, jo veido išraiška nebuvo nei rūsti, nei drąsinanti.

      – Jei man prireiks siūlių, norėčiau, kad tuo pasirūpintumėte jūs, daktare Volš.

      Daktarė sumišusi pažvelgė į vyriškį. Koks skirtumas, koks gydytojas jį apžiūrės?

      – Būkite tikras, daktaro Beitmano chirurginiai įgūdžiai neprilygstami. Jis atliko praktiką plastinės chirurgijos