Paskutinis šokis. Tessa Radley

Elijų!

      Lorelė pažvelgė į beveik tokias pat kaip jos žalias akis, paveldėtas iš mamos.

      – Patikėk manimi, jei būčiau ištekėjusi už tavo jaunikio, būčiau padariusi didžiausią klaidą gyvenime.

      Susižadėti su Elijumi buvo lengva, bet kai atėjo metas planuoti vestuves, Lorelė sutriko supratusi, kad jos širdis to nenori.

      Užuot svajojusi apie vedybinę palaimą, ji susivokdavo mąstanti apie tai, koks statiškas jos gyvenimas.

      Koks nuspėjamas.

      Koks nuobodus.

      Ir ko reikėtų, kad vėl pradėtų gyventi. Suvokus, kad jos gyvenime nėra vietos kvietimus į svarbiąją šventę priėmusių svečių sąrašui, ją apėmė nesmagus jausmas.

      Tada Lorelė ir sudarė sąrašą Naujas gyvenimas.

      Palikti Elijų. Pagalvojus apie tai pirmasis įrašas sąraše – tie du žodžiai tuščio lapo viršuje – atrodė toks negailestingas, toks žiaurus, kad ji nenumanė, ar pajėgs nutraukti sužadėtuves su Elijumi.

      Jis liks įskaudintas. Jos šeima nusivils. Tačiau tų žodžių rašymas virto apvalančiu potyriu ir Lorelė suprato neturinti kitos išeities.

      Jiedviem su Elijumi tiesiog nelemta būti kartu.

      Siekdama kuo mažiau jį įskaudinti Lorelė teisinosi negalinti ištekėti tol, kol neišsispręs jos gyvenimą krečiančios negandos: tėvo žmogžudystė, šokiruojanti žinia apie kitą jo šeimą ir neviltis, kilusi suėmus mamą. Bet didžiulis palengvėjimas Elijaus akyse bylojo, kad ne ji viena nori nutraukti santykius.

      Nuo tada, kai paliko Elijų, praėjo beveik mėnuo. Šiandien buvęs sužadėtinis švenčia su jos seserimi atrastą laimę. Elijus pradėjo gyventi.

      Tačiau išskyrus tai, kad šįryt ji įgyvendino antrą svajonę – ruošdamasi šventei pasidažė raudonais lūpų dažais – kiti norai Sąraše taip ir liko neišpildyti. Pasirodė, kad atsisakyti visą gyvenimą lydėjusio griežtumo nėra lengva. Nors ir nešiojosi Sąrašą rankinėje, kad nuolat ją ragintų.

      Viskas turi pasikeisti, ji privalo pradėti gyventi. Iš tikrųjų gyventi.

      Štai kad ir ta jaudrinanti akimirka ceremonijos metu, kai jos žvilgsnis susitiko su tamsiomis akimis ir ją nukrėtė energijos pliūpsnis. Tada ji gyveno.

      Išsivadavusi iš sesers glėbio Lorelė išėmė iš ledų kibirėlio butelį šampano, pripildė dvi taures ir vieną padavė Karai.

      Ji kilstelėjo taurę.

      – Būk laiminga.

      – Ak, aš laiminga. Šiandien – laimingiausia mano gyvenimo diena.

      Jos sesuo švytėjo lyg pasakų princesė.

      Lorelė nesugebėjo sutramdyti pavydo dūrio. Ji skubėdama atsigėrė šampano ir padėjo taurę.

      – Mudu su Elijumi visada buvome labai geri draugai ir tikriausiai vylėmės, kad to pakaks, – bent jau aš tikrai. Bet nepakako. Mums stigo to ypatingo ryšio, kuris sieja judu, – jų net nesiejo tokia fizinė trauka, kokia ją pervėrė sulaukus vieno įdėmaus nepažįstamojo žvilgsnio.

      – Tai meilė. Tikra meilė. Jis mano sielos draugas. Man nepaprastai pasisekė, – Kara nutaisė svajingą žvilgsnį. Paskui surimtėjo. – Keista, mums augant tu su Elijumi praleisdavai daugiausia laiko…

      – Todėl, kad mes vienmečiai, mokėmės toje pačioje klasėje ir būdavome kviečiami į tuos pačius renginius, – paaiškino Lorelė.

      – …bet tu taip ir nesusipažinai su kitu artimu jo draugu.

      – Rakinu Abdela? – Lorelė prisiklausė kalbų apie Vidurio Rytų princo sūnų, su kuriuo Elijus susidraugavo Harvarde. – Gaila, kad jis neatvyko į vestuves.

      – Jis čia! – Kara padėjo savo taurę šalia sesers taurės, prisėdo ant kėdės priešais veidrodį ir paėmė retadantes šukas. – Elijus supažindino mudu, kai po ceremonijos Rakinas priėjo mūsų pasveikinti.

      Imdama iš sesers šukas Lorelė uždelsė. Ar gali būti?..

      – Kur buvau aš?

      – Tikriausiai tada Flinas metė į gėles barsčiusias mergaites pagalvėlę žiedams ir tu jį nusivijai, kol nesukėlė didesnės sumaišties.

      Sumosavusi šukomis Lorelė išskėtė rankas.

      – Kaip visada! Aš tą vyrą nuolat pražiopsau. Kaskart, kai Elijus su juo susitikdavo Rakinui atvykus verslo reikalais, aš turėdavau kitų planų. Galbūt mums taip ir nelemta susitikti, – bet ji vis nesiliovė svarsčiusi, ar tas aukštas lieknas vyras, ceremonijos metu taip ją sudominęs, kartais ir nėra geriausias Elijaus draugas.

      – Ką jis vilkėjo? – primygtinai paklausė ji Karos.

      – Kas?

      – Rakinas! – Lorelė pakratė galvą. – Vyras, apie kurį man pasakojai.

      – Nežinau… šiandien vieninteliai drabužiai, į kuriuos kreipiu dėmesį, yra Elijaus.

      Lorelė nusijuokė iš kvailokos sesers išraiškos. Nutarusi pamiršti tą gražuolį ji ėmė šukuoti Karos plaukus toje vietoje, kur buvo prisegtas nuometas.

      – Kalbant apie Elijų, tu verčiau iš naujo pasidažyk lūpas, – pasakė ji seseriai.

      Kara veidrodyje šelmiškai pašnairavo į ją.

      – Kokia prasmė? Lūpų dažus vėl nubučiuos, – paskui ji prisimerkė. – Lorele, tu raudonai pasidažiusi lūpas!

      Lorelė atlaidžiai pažvelgė į seserį.

      – Jei tik dabar pastebėjai, vadinasi, tai nieko ypatingo.

      – Nusprendei įgyvendinti planą ir pradėti rizikuoti! – Kara nuščiuvo. – Žinau, minėjai ketinanti išskleisti sparnus ir stengtis taip nesivaržyti, bet nuo tada, kai perspėjau tave pasisaugoti – ir per daug nekvailioti – nepastebėjau, kad būtum ėmusis veiksmų.

      – Ar įsivaizduoji mane, panelę Atsakingąją, kvailiojančią? – nusijuokdama paklausė Lorelė.

      – Gerai, nereikėjo tavęs perspėti būti atsargesnei – norėčiau atsiimti tuos žodžius. Turėtum pasilinksminti. Gal paprašyti, kad Elijus tave supažindintų su Rakinu?

      – Nedrįsk! – nenorėdama, kad pernelyg įžvalgi sesuo kištųsi, Lorelė tarė: – Ar pastebėjai, kaip šiandien Kateris saugojo mamą?

      – Manau, visi pastebėjo. Jis nuo jos nesitraukė.

      – Manau, Kateris jai tiks – atrodo, kad jis nuoširdžiai ją myli, – Lorelė suglostė paskutines išsipešusias sruogas ir atsitraukusi pasigėrėjo Karos plaukais. Kad jie neišdriktų, purkštelėjo plaukų lako. – Be to, prisipažindamas policijai, kad mama tėčio žmogžudystės vakarą buvo su juo, Kateris rizikavo sukelti skandalų audrą. Tik dėl jo liudijimo ją ir paleido už užstatą.

      – Pasiūliau mamai suplanuoti nedideles vestuves, elegantiškas ir kuklias. Bet mama priešinasi. Mano, jog jie susituokti gali tik po tėčio mirties praėjus deramam laiko tarpui…

      – Absurdiška, – Lorelę siutino vien mintis, kad mama gyveno paisydama kitų žmonių nuomonės. – Mama turėtų daryti tai, kas teikia jai laimės.

      – Pritariu, po naujienų apie bjaurias slapto tėčio gyvenimo smulkmenas mama verta laimės ir, jei ištekėdama už Katerio taps laiminga, aš ją visokeriopai palaikysiu, – Kara sėdėdama ant taburetės atsisuko ir nužvelgė Lorelę. – O tavo lūpų spalvos nepastebėjau, nes buvau užsiėmusi savo vestuvėmis, – akivaizdu, kad ji neleis