Galimybė sugrįžti. Rachel Bailey

kilo tiek daug klausimų, kad nežinojo, nuo ko pradėti, o Metjus, regis, buvo pasiklydęs savame pasaulyje. Laukdamasi ji daugiau bendravo su jo žmona – Greisė labai džiaugėsi kūdikiu, todėl su ja buvo lengva kalbėtis. Galbūt visus klausimus geriausia palikti Greisei.

      Ji pažvelgė į žydrą Čarlstono dangų. Praėjo beveik treji metai nuo tada, kai išvažiavo. Ji nusprendė gyventi Džordžijoje, bet gimė ir augo Čarlstone – šį miestą visada laikys namais.

      Kai juodu susėdo į automobilį ir prisisegė saugos diržais, ji pasiteiravo:

      – Ar dabar su juo Greisė?

      Jo kūnu, regis, nubėgo šiurpas, paskui tik krūtinė kilo ir leidosi jam pro akinius nuo saulės žvelgiant į kitus automobilius aikštelėje. Prabilęs jis neatsisuko.

      – Dabar su juo mano mama. Rytą jį prižiūrėjo mano seserys, bet per pietus jas pakeitė mama, – jo skruoste trūkčiojo raumuo – Metjus buvo toks įsitempęs, kad ji išsigando jį subyrėsiant į gabalėlius. Paskui jis pridūrė: – Greisė prieš metus mirė.

      Ji nevalingai pakėlė ranką ir užsidengė burną, kad užtildytų beištrūkstantį aiktelėjimą.

      – Nuo ko? – paklausė ji pro pirštus ir pasigailėjo. Vyrui netekus žmonos, o mažam berniukui mamos priežastis nėra svarbi.

      – Žuvo sudužus nedideliam lėktuvui, – jis vis dar nepažvelgė į ją ir neužvedė automobilio, tik nejudėdamas sėdėjo šešėliuotame salone.

      – Ak, Metjau, apgailestauju, – juos ji laikė tobula pora, vyru ir žmona, kuriems visas pasaulis po kojomis – gražūs, turtingi, lankomi sėkmės, įsimylėję. Rodėsi, kad taip negailestingai juos išskyrus buvo nusižengta gamtos dėsniams.

      – Neapgailestauk. Juk ne tu kalta, – jo žodžiuose kažkas slypėjo – aišku, kad dėl žmonos mirties jis kažką kaltina. Klausimas jau sukosi ant liežuvio galo, bet ji neturėjo teisės toliau kalbėti tema, kuri jam kelia gniuždantį skausmą. Nors išnešiojo šio vyro vaiką, ji tebėra nepažįstamoji. Nepažįstamoji, kuriai nedera pamiršti ribų ir leistis apimamai netikro intymumo pojūčio vien todėl, kad juos sieja vienas dalykas. Gedėdamas žmonos Metjus Kinkeidas nusipelno privatumo.

      Mintimis grįžusi atgal Siuzana atsitiesė minkštoje keleivio sėdynėje ir užsiminė apie svarbiausią dalyką.

      – Papasakok, kas Flinui.

      Neramūs jo pirštai ritmingai bilsnojo į vairą.

      – Jis užsikrėtė parvovirusu.

      – Maniau… – pasijutusi kvailai ji nutilo.

      Jis pakreipė galvą ir pažvelgė į ją.

      – Kad juo užsikrečia tik šunys? – jis nelinksmai šyptelėjo. – Ir aš taip maniau. Pasirodo, jų yra įvairių tipų ir Flinas užsikrėtė kitokia atmaina. Nuo jos vaikams gali išberti skruostus. Jam taip ir buvo – skruostai paraudo, vargšelis atrodė lyg antausį gavęs. Išskyrus tai, visa kita priminė lengvo gripo požymius. Nieko neįprasto.

      – Bet?.. – jam nutilus paklausė ji.

      Jis nykščiu patrynė kaktoje įsirėžusias raukšles.

      – Bet jis iki galo nepasveiko. Buvo mieguistas, pavargęs, kaip nesavas. Kai nuvežiau pas gydytoją, atliko kelis tyrimus ir aptiko, kad jo baltųjų kraujo kūnelių kiekis sumažėjęs. Ne kritiškai, bet tyrimą pakartojus paaiškėjo, kad jų dar sumažėjo. Lygis vis krito. Gydytojai sakė tikėjęsi, kad sutrikimas trumpalaikis. Kad kaulų čiulpai vėl pradės juos gaminti, – jis susiraukė. – Bet nepradėjo.

      – Ar jie išbandė kitus gydymo būdus? – paklausė ji, nors numanė, jog priešingu atveju nebūtų svarstoma apie tokį drastišką sprendimą.

      Metjus linktelėjo.

      – Kol kas jie nesuveikė. Gydytojai pasiūlė patikrinti šeimos narius – ar nėra tinkamo donoro. Tokiais atvejais didžiausia tikimybė, kad donoru galėtų būti kiti tų pačių tėvų vaikai. Antri eilėje – tėvai. Po to tikimybė mažėja.

      – Būtent todėl reikia manęs.

      – Būtent todėl reikia tavęs, – pakartojo jis ir akinius nuo saulės pakėlęs ant pakaušio atsisuko į ją. – Nei brolio, nei sesers jis neturi, o dėl mano alergijos penicilinui jie šiuo metu nė nenori galvoti apie mane kaip apie donorą, – paskutinius žodžius jis iškošė pro sukąstus dantis.

      – Reikia berniuko biologinės motinos, – pasakė ji ir pasijutusi keistai prikando lūpą. Šio termino sau apibūdinti ji nevartojo nuo tos dienos, kai jį pagimdė ir turėjo užpildyti formas. Atiduodama berniuką tokiai mylinčiai šeimai ji jautėsi gerai, laikė jį Greisės ir Metjaus vaiku.

      Dabar jis tik Metjaus.

      Jis sukando dantis ir atsipalaidavo.

      – Žvelgiant į praeitį, gerai, kad Greisės kiaušinėlių nepavyko apvaisinti ir teko naudoti tavuosius. Antraip mūsų pasirinkimo galimybės būtų ganėtinai apribotos.

      Ji nurijo seiles. Greisę labai sukrėtė tai, kad negalėjo išnešioti kūdikio, bet sužinojusi, kad negali naudoti net savo kiaušinėlių, kad nebus biologinė vaiko motina, ji sugniužo. Greisė kreipėsi į ją, siūlydama dar daugiau pinigų už kiaušinėlius, bet Siuzaną paveikė ne papildomi pinigai. Ji pati, dar visai jaunutė, neteko kūdikio, todėl žinojo, kokia brangi gyvenimo dovana.

      Metjus atsikrenkštė.

      – Dar ne viskas.

      Nuo jo balso jos gyslomis nuvilnijo nerimo banga.

      – Ar dar kažkas negerai?

      – Tai nesusiję su Flinu. Mano šeima ir Greisės tėvai tiki, kad, nors ir pasinaudojome surogatine motina, Greisė buvo… – šešėliuose skendinti jo smakro ir kaklo oda įsitempė. – Greisė norėjo, kad žmonės tikėtų, jog kūdikis visais atžvilgiais yra jos.

      Ji matė visa užgožiantį Greisės norą tapti motina, todėl toks jų sprendimas nenustebino.

      – Viskas gerai, aš suprantu.

      Jis suraukė tamsius antakius virš žalių nuoširdumu tviskančių akių.

      – Nenorėjome tau parodyti nepagarbos.

      – Aš taip ir nemanau, – nuramindama jį ji nusišypsojo. Bent jau dabar galėjo pasiūlyti paguodą. – Aš jo gyvenime nedalyvauju, o Greisė jo labai troško.

      – Taip, – tarstelėjo jis, tačiau tas žodis nebuvo paprastas. Jame tūnojo gniuždantis svoris. Matant tokį skausmą jai suspaudė krūtinę.

      Ji atidžiau pažvelgė į vyrą, auginantį jos pagimdytą vaiką. Platūs pečiai buvo sustirę ir kieti, tarytum iškaldinti iš marmuro. Kokio sunkumo našta juos užgulė? Visi vidiniai instinktai ragino ją ištiesti ranką, paguosti. Bet ji tik padėjo rankas ant kelių, kad jos nejudėtų.

      – Tikrai, Metjau, aš nieko prieš. Tą kūdikėlį su meile atidaviau judviem su Greise. Neprivalai man aiškintis dėl jūsų priimtų sprendimų.

      – Dėkoju. Nes noriu paprašyti dar kai ko, – jis neskubėdamas įkvėpė ir akimirką sulaikė kvapą. – Jei susidursi su mano šeimos nariais, pamatysi, kad jie… smalsūs. Globėjiški. Jei ims klausinėti, turėsi pasakyti, kas tave sieja su Flinu, – jis atsigręžė į ją nutaisęs neperprantamą išraišką. – Noriu, kad saugotum Greisės paslaptį.

      Nesakyti, jog yra biologinė motina tam, kad išsaugotų šitos šeimos stabilumą? Jiems, nerimaujantiems dėl Flino sveikatos, mažiausiai reikia netikrumo ir sumaišties.

      – Žinoma, – ištarė ji ir šyptelėjo parodydama, kad kalba nuoširdžiai.

      Nuo