Galimybė sugrįžti. Rachel Bailey

      PIRMAS SKYRIUS

      Saujoje tvirtai gniauždamas telefoną Metjus Kinkeidas pro ligoninės durų stiklą stebėjo savo sūnų.

      Trimetis Flinas buvo atsilošęs į pagalves, jo veidelį rėmino išsidraikiusių tamsių plaukų kupeta. Abiejose lovos pusėse sėdėjo tetos, Meto seserys – Lilė ir Lorelė – kalbindamos ir linksmindamos berniuką. Nuo tada, kai prieš metus mirė jo žmona, Meto šeima elgėsi nepriekaištingai. Visi susibūrė ir visokeriopai palaikė Metą su Flinu.

      Šįkart to nepakaks.

      Palatoje, kurioje įkalintas Flinas, visi per tris kartas iš laivybos sukaupti Kinkeidų turtai buvo beverčiai.

      Jei ne išblyškusi Flino oda bei iš nuovargio po akimis tamsuojantys ratilai, pašaliniai nė neįtartų, koks pavojus šiuo metu kyla jo sveikatai. Neįtartų, jog tetos, prieš įleidžiamos į atskirą palatą, turėjo praeiti dezinfekcijos procesą, kad prie nusilpusios berniuko imuninės sistemos neprasibrautų bakterijos.

      Stebėdamas, kaip Lilė stengiasi jo sūnų išmokyti žaidimo rankomis – mažam vaikui tai tokia graži ir įprasta veikla – Metas nurijo gerklėje kylantį jausmų gumulą. Jis ką tik grįžo iš susitikimo su gydytojais, kurie atskleidė šiurpinančius faktus – Flino kūnelis vis dar stengiasi atsigauti po aplastinės anemijos1. Jei iki šiol taikomi gydymo būdai nepadidins kraujo kūnelių skaičiaus, teks ieškoti drastiškesnių būdų.

      Vienas jų – kaulų čiulpų persodinimas.

      Meto oda vėl pašiurpo, visai kaip tada, kai pirmąkart išgirdo siaubingus žodžius. Flinas toks mažas, per mažas patirti šitokią procedūrą. Be to, pirma reikėjo rasti tinkamą donorą. Tinkamiausias pasirinkimas būtų brolis arba sesuo, bet Flinas jų neturėjo. Antras eilėje – vienas tėvų, tačiau dėl alergijos penicilinui Metas nustumtas į paskutinę vietą. Gydytojai nenorėjo rizikuoti ir perduoti trimečio gyvybei galimai pavojingą alergiją. Kilus infekcijai antibiotikai būtų vienintelė Flino viltis išgyti.

      Logiškai mąstydamas jis suprato, kodėl gydytojai nenorėjo atsisakyti galimybės naudoti tokį įprastą gydymo būdą – jie išsamiai paaiškino apie užfiksuotus atvejus, kai alergijos buvo perduotos kartu su kaulų čiulpais. Bet dėl to jis nesijautė geriau. Norėjo ką nors nuveikti – bet ką – kad tik padėtų savo berniukui.

      Metas sugniaužė kumštį ir prispaudė prie saulės rezginio beviltiškai mėgindamas numalšinti skausmą. Jis apvylė sūnų, kai šiam labiausiai jo reikėjo, ir ši mintis buvo nepakeliama.

      Žinojo – brolis ir seserys primygtinai norės pasitikrinti, ar yra tinkami donorai, ir jis bus jiems dėkingas, bet gydytojai pesimistiškai vertino tikimybę, kad tarp jų atsiras donoras.

      Vadinasi, liko vienintelė išeitis. Dar vienas žmogus, turintis tiesioginį ryšį su Flinu. Jo biologinė motina.

      Metas dar stipriau sugniaužė telefoną, paskutinį kartą pažvelgė į berniuką, žaidžiantį su tetomis, ir patraukė koridoriumi, ieškodamas nuošalesnės vietos.

***

      Žvilgtelėjusi į laikrodį Siuzana stvėrė iš spausdintuvo lendančius lapus. Iki susitikimo su banko direktoriais ir kitomis svarbiomis komandomis liko dvylika minučių – kadangi pristatymas vyks kabinete netoliese, tikrai spės. Ji visą savaitę dirbo iki vėlumos ruošdama naują viešųjų ryšių planą keičiamam banko įvaizdžiui ir patyliukais vylėsi, kad užsakovams patiks. Naujo įvaizdžio kūrimas – svarbus banko ėjimas, o su juo susiję ryšiai su visuomene – didžiausias Siuzanai ir jos komandai tekęs projektas, bet jų sukurtos strategijos tikrai pasieks reikalingą apimtį ir sukels šurmulį vietos bendruomenėje.

      Suskambus telefonui čiupo jį, kitą ranką kišdama į švarko rankovę.

      – Siuzana Pariš, – atsiliepė nužvelgdama stalą, kad įsitikintų paėmusi viską, ko reikės pristatymui.

      – Labas rytas, Siuzana, – nepažįstamo vyro balsas buvo įsitempęs. – Skambina Metjus Kinkeidas.

      Išgirdusi vardą akimirksniu suakmenėjo, jos krūtinė apsunko. Metjus Kinkeidas. Greisės Kinkeid, moters, kuriai atidavė savo naujagimį, vyras. Prasibrovę pro jos iškeltą užtvarą užplūdo tos dienos prisiminimai, to ypatingo meto jos gyvenime – tų kelių trumpų su naujagimiu berniuku praleistų valandų, prie jos prigludusio maloniai šilto ir švelnaus jo kūnelio. Laiko trupinėlio prieš visiems laikams perduodant jį tėvams, įteikiant jiems dovaną – kūdikį – ir išgelbstint savo motiną nuo finansinės pražūties.

      Paskui jos protas ėmė veikti.

      – Kūdikis, – sušnabždėjo ji jausdama, kaip smarkiai spaudžia širdį. – Kažkas jam atsitiko, – antraip jis tikrai neskambintų.

      Ragelyje pasigirdo trūksmingas atodūsis.

      – Jis serga.

      Serga? Jos skrandis smuko žemyn. Vos prieš porą mėnesių jam suėjo treji. Siuzana numetė aplanką ant stalo ir klestelėjo kėdėje.

      – Kas jam negerai? – nors vylėsi, kad liga nesunki, sveikas protas kalbėjo, jog dėl paprasto peršalimo jis neskambintų.

      – Buvo užsikrėtęs virusu, – atsakė Metjus nenatūraliai kimiu balsu, – ir jo organizmas dar visiškai neatsigavo.

      Tas mažytis kūdikėlis, kurį ji augino savo gimdoje, kenčia. Toji mintis atrodė beveik nepakeliama.

      – Kuo galėčiau padėti?

      – Tikėjausi, kad to paklausi. Gali būti, kad jam reikės persodinti kaulų čiulpus. Didžiausia tikimybė, kad tinkamas donoras būtų brolis, sesuo arba vienas tėvų, bet aš netinku, – prieš tęsdamas jis nutilo ir atsikrenkštė. – Mano brolis ir seserys norės padėti, bet…

      – Kada turėčiau atvažiuoti? – pasiteiravo ji nė nesusimąsčiusi.

      – Tu atvažiuosi, – ištarė jis lyg garsiai tai patvirtindamas. Tuose žodžiuose Siuzana išgirdo jį apėmusį didžiulį palengvėjimą.

      – Žinoma. Kada man atvykti?

      – Dėl persodinimo dar nenutarta – gydytojai nori pirma atlikti tyrimus ir pasirengti, jei to vis dėlto prireiks, – jis sudvejojo ir pridūrė: – bet norėčiau, kad atvyktum kuo greičiau.

      Pulsui tvinksint visame kūne ji apsidairė kabinete, paskui vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Darbdaviai jai skolingi atostogų, o padėjėja žino viską, kas vyksta, ir galėtų ją pavaduoti. Be išankstinio perspėjimo paimtos atostogos gali šiek tiek sutrikdyti karjerą, bet jei tam mielam kūdikėliui jos reikia, ji nedvejos. Po pristatymo viską gali perduoti padėjėjai ir dar šią popietę išskristi.

      Ištraukusi apatinį stalčių išėmė atostogų prašymo formą.

      – Tu vis dar gyveni Čarlstone? – paklausė ji.

      – Taip. Tu ne?

      – Dabar aš Džordžijoje. Kaipmat paprašysiu atostogų ir atvyksiu popietiniu skrydžiu, – jai jau sukosi galva nuo reikalų, kuriuos turi sutvarkyti, ir darbų, kuriuos reikia perduoti padėjėjai prieš išeinant iš pastato.

      – Galime susitarti, kad tyrimus atliktų Džordžijoje, – jis kalbėjo lėtai ir nenorą ji išgirdo dar prieš jam prisipažįstant: – Bet man labiau patiktų, kad būtum šalia, jei kiltų krizė.

      – Aš taip pat to norėčiau, – be to, laukdama rezultatų vis tiek negalėtų sutelkti dėmesio. – Kurioje jūs ligoninėje?

      – Šv. Andriaus, bet atsiųsk man skrydžio laiką – pasitiksiu tave oro uoste.

      Paėmusi formą ji atsistojo ir patraukė koridoriumi iki viršininko kabineto, kad dar prieš pristatymą įteiktų prašymą.

      – Pasistengsiu atvykti dar šiandien.

      – Tada iki pasimatymo. Ir, Siuzana, – pridūrė jis vėl nuo jausmų apsunkusiu balsu, – ačiū.

      – Nėra už ką, – pasakė ji belsdamasi į viršininko kabineto duris ir baigė pokalbį.

***

      Po kelių valandų pro atvykimo vartus tempdama rankinį bagažą ant ratukų ji pastebėjo Metjų Kinkeidą. Daugiau nei šešių pėdų ūgio vyro, vilkinčio tamsiai mėlynu kostiumu trumpai kirptais tamsiais plaukais sunku nepastebėti. Ji aiškiai prisiminė

1

Liga, kurios metu sutrinka kaulų čiulpų funkcija (čia ir toliau – vert. pastabos).