Nebijok norėti daugiau. Abby Green

ir mėtytų. Geidulingų moterų, kurios žinojo tokios esančios ir mokėjo tuo naudotis. Ciniškų, kaip ir jis pats.

      Sem visa tai buvo svetima. Tačiau ji buvo geidulinga. Ir Rafaelis numanė, kad ji pati to nežino. Atrodo, kad eidama pro šalį visai nepastebėdavo ją palydinčių vyrų žvilgsnių. Tai siutino Rafaelį. Aistringas savininkiškumo protrūkis jam buvo nebūdingas. Ir dar jiems net nespėjus pasibučiuoti!

      Galų gale dėl nepatenkinto lytinio potraukio jam susimetė toks kietas geismo gumulas, kad vieną dieną jis pasikvietė merginą į savo biurą ir, nepajėgdamas ištarti nė žodžio, suėmė delnais jos skruostus ir ėmė ją bučiuoti, pasinerdamas į tokią svaigią saldybę, kokios dar niekada nebuvo ragavęs.

      Dabar vien tik tai prisiminus Rafaeliui sukilo kūno geiduliai. Jis nusikeikė. Galvojo apie ją prieš keletą mėnesių, per motinos laidotuves. Galvojo apie ją dažniau nei norėtų pripažinti. Sem buvo vienintelė, vos neprivertusi jo pasiduoti. Juos sieja ne vien trumpai trukęs romanas. Juos turbūt sieja… vaikas.

      Net dabar Rafaelio nugara nuvinguriavo šiurpuliukai. Jam būtų tekę spręsti tokius nesklandumus, apie kuriuos nė galvoti nenorėjo. Šitai jam privalu prisiminti.

      Vyras apsisuko ir bereikšmiu žvilgsniu apžvelgė didžiulį savo biurą. Aišku, kad ji nenori su juo turėti nieko bendra, ir jis turėtų apie ją pamiršti.

      Nereikėjo verstis per galvą jos ieškant. Turėtų laikytis kuo toliau nuo Samantos Rurk, geriau visai išmesti ją iš galvos. Visam laikui.

      Samanta nubudo šeštadienio rytą, kai mažas šiltas žmogutis susirangė lovoje šalia jos. Mieguista nusišypsojo, apsikabino sveiką ir stiprų sūnelį ir įkvėpė taip mielo jo kvapo.

      – Labas rytas, gražuoli.

      – Labas rytas, mamyte, aš tave myliu.

      Jai taip smarkiai suspaudė širdį, kad net užgniaužė kvapą. Ji pabučiavo jam galvytę.

      – Ir aš tave myliu, branguti.

      Mailas atsitraukė, o Sem pramerkė akį ir susiraukė nuo rytmečio šviesos.

      Jis sukikeno.

      – Tu juokinga.

      Sem ėmė kutenti Mailą, o jis spiegė iš džiaugsmo. Bematant jiems išlakstė visi miegai, berniukas išsiropštė iš lovos ir nubildėjo laiptais žemyn.

      Ji šūktelėjo jam įkandin.

      – Dar nejunk televizoriaus!

      Išgirdo, kad sūnelis sustojo, ir galėjo puikiai įsivaizduoti nepatenkintą berniuko veido išraišką, tada jis atsiliepė:

      – Gerai, pavartysiu knygutę.

      Sem vėl suspaudė širdį. Mailas taip ir padarys. Žinojo, kad nusileidusi į apačią ras jį atidžiai vartantį knygutę, nors jis dar nemokėjo skaityti. Mailas toks geras berniukas. Toks gabus. Kartais jo sumanumas baugino Samantą, nes jautėsi neturinti būdų jam suvaldyti.

      Braidė, jos tėvo namų ekonomė, prieš dvejus metus mirus tėvui pasilikusi pas juos gyventi, pažvelgusi į Sem įžvalgiomis airės akimis svarstydavo:

      – Na, ir iš ko, manai, jis tai paveldėjo? Jo senelis buvo fizikos profesorius, o ir tu pati nuo dvejų metukų įnikusi į knygas.

      Tada Samanta, kaip buvo pratusi, prunkštelėdavo ir atsiliepdavo:

      – Na, kadangi, suprantama, nieko nežinau apie jo tėvą, negaliu spęsti apie gabumų paveldėjimą. – Tai būdavo proga Sem pažvelgti į ekonomę grėsmingu žvilgsniu ir pakeisti pokalbio temą.

      Nors jei ne Braidė O’Salivan, galvojo Sem lipdama iš lovos, niekada nebūtų įgijusi filosofijos daktaro laipsnio ir nebūtų patekusi į pelningą universiteto tyrimų programą, iš kurios gaunamų lėšų pakako ir maistui, ir drabužiams pirkti, beigi sumokėti Braidei už puikią Mailo priežiūrą penkias dienas per savaitę.

      Braidė gyveno senelio bute, įrengtame prieš keletą metų pristačius namui priestatą.

      Rišdamasi chalato raištelį ir rengdamasi leistis į apačią ruošti sau ir Mailui pusryčių, Sem stengėsi numaldyti atgijusį kaltės jausmą. Kaltė visą savaitę graužė ją iš vidaus, dėl to telefono skambučio. Jei jau kalbėti visiškai atvirai, kaltę ji nuolat juto visus ketverius metus.

      Buvo taip išmušta iš vėžių, kad blogai miegodavo naktimis, prabudus kankindavo prisiminimai, o miegant – sukrečiantys sapnai. Aistringi sapnai. Ji nubusdavo susipainiojusi paklodėse, visa šlapia nuo prakaito, tankiai plakančia širdimi ir skaudančia galva.

      Rafaelis Falkonė. Vyras, parodęs Samantai visą jos gyvenimo blankumą, o tada lengva ranka bloškęs ją atgal į amžinas rūškanas. Lyg jai nebūtų leista patirti jausmų lavinos ir regėti vizijų.

      Net dabar tebesvarstė, ką tokio turi, kad patraukė jo dėmesį. Kad ir kas tai būtų, Samantai visados bus gėda, ir ji sau niekada neatleis, jog patikėjo, kad buvo šis tas daugiau. Kad be proto jį įsimylėjo, kaip kokia paauglė.

      Nežinia kelintą kartą tą savaitę Sem bandė save įtikinti, kad Rafaelis nevertas žinoti apie Mailą, nes, pirmiausia, jam jo nė nereikėjo. Niekada nepamirš jo mirtinai išbalusio veido, kai pasisakė esanti nėščia.

      Ji susmuko ant lovos krašto, užklupę prisiminimai buvo netikėti ir gausūs, sunku buvo jų atsikratyti. Trejetą savaičių Rafaelis buvo išvykęs, ir tuo metu Sem pasijuto esanti nėščia. Vyras buvo prašęs jos užeiti, kai tik jis sugrįš, ir net praėjus trims nesimatymo savaitėms Sem širdis nesiliovė nerimastingai plakusi. Gal nėra taip, kaip jis sakė prieš išvykdamas…

      Nepakenks, cara, mums kurį laiką pabūti atskirai. Kenčia mano darbas… tu mane per daug blaškai.

      Bet kai Sem atėjo į biurą, Rafaelis atrodė ryžtingai nusiteikęs. Rimtas. Kol dar neišgaravo drąsa, Sem išpyškino:

      – Turiu tau šį tą pasakyti.

      Rafaelis nepatikliai pažvelgė.

      – Tai sakyk.

      Sem paraudo, ėmė nervingai grąžyti rankas staiga suvokusi, kad buvo visiškai kvaila tikėtis, jog jį pradžiugins ši naujiena. Juk jiedu kartu praleido tik mėnesį. Vieną svaigų nuostabų mėnesį. Keturias savaites. Ar tikrai pakako laiko?..

      – Sem?

      Ji pakėlė akis, giliai įkvėpė ir nieko nelaukusi pasisakė.

      – Rafaeli, aš nėščia.

      Žodžiai nuskambėjo grėsmingai, ir stojo mirtina tyla. Rafaelio veidas išblyško, ir tą akimirką Sem tapo visiškai aišku, kad ji apsikvailino. Visais atžvilgiais.

      Vyro veidas buvo visiškai baltas, ir tame baltume išryškėjo žalios akys. Sem pasirodė, kad Rafaelis apalps ir ji žengė artyn, bet jis ištiesė ranką ir paklausė kimiu balsu:

      – Kaip?

      Ji taip ir liko stovėti, ir nieko negalėjo padaryti, kraujas stingo gyslose.

      – Manau… tąkart, kai nesisaugojome.

      Pasakyta per švelniai, nes jie buvo neatsargūs daugybę kartų. Duše, Rafaelio palazzo svetainėje, kai jiems nebeužteko kantrybės nueiti iki miegamojo, jos buto virtuvėje vieną vakarą, kai jis užkėlė ją ant stalviršio ir nutraukė kelnaites…

      Vienu metu ją apėmė ir aistra, ir gėda. Buvo taip… šiurpu. Beviltiška. Tai buvo seksas, ne meilė. Ar ji iš tikro jį pažįsta? Visada nemaloniai prisimins tą akimirką apėmusį silpnumą.

      Jis pažvelgė į ją smerkiančiu žvilgsniu.

      – Sakei, kad vartoji piliules.

      Sem ėmė gintis.

      – Vartojau… vartoju. Bet jau sakiau, kad gėriau