Viliok mane. Lisa Renee Jones

Elė.

      – Pažįstu Maiklą, – pasakė Džeisonas. – Pasikalbėsiu su juo.

      Jis žengė prie durų. Tą akimirką, kai jam pasakė apie projektą, žinojo, kad taip nutiks. Kad projektas pasitaikė – jam ir Ketei – tinkamu laiku. Abu jie buvo namie, kur ir turėjo būti. Kartu.

      Antras skyrius

      Po poros dienų, penktadienio popietę, Ketė sėdėjo ant minkštos sofos basomis kojomis, vien su mėlynais džinsais, berankove palaidine, nepasidažiusi ir be liemenėlės. Ketino pasimėgauti ramia popiete savo jaukiuose, per dažnai tuščiuose namuose ir liautis mintyse nuolat kartoti susitikimo su Džeisonu akimirkas. Stengėsi prasiblaškyti su knyga rankoje žiūrėdama per plokščiaekranį televizorių rodomą filmą.

      Suskambo mobilusis telefonas, bet ji nekreipė dėmesio. Žinojo, kas skambina. Jos vadybininkas. Maiklas šiandien skambino jau dešimtį kartų ir maldavo dirbti su Džeisonu, o tai tikrai nepalengvintų jos pastangų pamiršti buvusį savo vyrą.

      Sučirškė durų skambutis, ir Ketė valdymo pulteliu išjungė garsą. Nuo blizgaus klevo medžio kavos stalelio ji pastvėrė keturiasdešimt dolerių, skirtus kaimynystėje gyvenančioms paauglėms seserims, kurios paprašė prisidėti prie mokyklos šokolado pardavimo akcijos. Mergaitės suspiegė, kai ji pažadėjo pirkti keturiasdešimt plytelių. Ketės mama ir tėtis mėgo saldumynus, o jai smagu pradžiuginti mergaites. Skambutis sučirškė dar kartą, ir ji nusišypsojo. Nenustygstančios paauglės. Kaip jų nemylėti.

      Ketė nušlepsėjo marmurinių plytelių grindimis prie durų ir, net neatidariusi tinklelio, atkišo banknotus.

      – Štai pinigai.

      Džeisonas šyptelėjo ir atsirėmė į staktą, raumenys išsipūtė po paprastais juodais marškinėliais, kurie jo dėvimi visai neatrodė paprasti.

      – To nepakaks, kad manęs atsikratytum. – Jis pažvelgė į Ketės laikomus du dvidešimties dolerių banknotus. Žvilgsnis nuslydo rausva palaidine, paskui Maiklas pakėlė akis. – Kur jau ten.

      Ketė urgztelėjo, įsibruko pinigus į kišenę, sukryžiavo ant krūtinės rankas ir netyčia dirstelėjusi pastebėjo, kad vyras švariai nusiskutęs, oda lygi ir lyg paruošta… jai prisiliesti. Tokios nedoros mintys ir pykdė, ir vertė nuolat jo geisti.

      – Maiklui klius, kad davė adresą.

      – Dėkok savo tėvams, – paaiškino Džeisonas.

      Ketė pakėlė į viršų akis ir nusivylusi nusvarino rankas.

      – O, varge.

      – Visuomet jiems patikau.

      Ak, argi Ketė nežino. Tėvai Džeisoną mylėjo beveik kaip ir ji.

      – Ko atėjai?

      – Žinai ko.

      – Verčiau neaušink burnos.

      – Nė nemanau. Pakviesk vidun.

      – Tai jau ne.

      – Kodėl?

      – Pats žinai.

      Džeisonas įdėmiai žvelgė į ją, žaliomis akimis rėždamas durų tinklelį lyg deimantu stiklą.

      – Kete, – tyliai prabilo delnu spausdamas tinklelį. – Įleisk. – Maldaujant virpėjo balsas, ir Ketė suprato, kad kalbama ne apie duris.

      – Negaliu, – sušnabždėjo ji per tinklelį delnu remdamasi į Džeisono delną. Šiluma sruvo jos ranka į krūtinę. Džeisonas nunarino galvą į tinklelį, ji taip pat. Nors vyras jos nelietė, Ketė jautė jį visur, ir ten, kur jam būti – nevalia. Ji troško nuplėšti tinklelį, apkabinti Džeisoną ir atsidurti jo glėbyje – užsimiršti su šiuo vyru paskutinį kartą. Kaip visada dar paskutinį kartą.

      – Negaliu vėl taip. Štai kas. Ir dabar tik durys neleidžia, kad tai įvyktų.

      – Ir aš negaliu tvirtinti, kad mudviem visa nepasibaigs lovoje, – tarė Džeisonas ilgokai padelsęs.

      – Tau tai nepadės, jei nori, kad imčiausi to darbo. – Ketė svarstė, kodėl jam patvirtinus, kad viskas gali baigtis lovoje, ji liko patenkinta, o ne atvirkščiai.

      – Niekada tau nemelavau, Kete, – sududeno Džeisonas žemu balsu. – Ir dabar neketinu. Geidžiu tavęs. Niekada nenustojau geidęs. Ir noriu, kad dalyvautum laidoje. Pakanka pasakyti, kad pasistengiau, jog dvigubai padidintų atlygį, nei iš pradžių teikė pasiūlyme tavo vadybininko biurui.

      Ketė atšoko ir žioptelėjo.

      – Ką? Tai beprotiškai didelė pinigų suma. – Ji papurtė galvą. – Pinigai man nerūpi. Juk žinai, kad viskas ne dėl pinigų.

      – Tu mėgsti be galo lepinti tėvus, pati žinai. Turėsite dideles galimybes. Ir tu, ir jie galėsite tai sau leisti.

      – Lepinu, nes kai augau, turėjome stengtis iš visų jėgų.

      – Nereikia teisintis. Žinai, kad myliu tavo tėvus. Žinau, kaip jie stengėsi. Prisimeni, jau buvome kartu – jie padėjo tau, kai mokeisi koledže?

      Taip, ak taip, Ketė prisimena. Meilę, vedybas ir Džeisono karjerą, prasidėjusią dvejais metais anksčiau nei jos ir juodu išskyrusią.

      – Žaviuosi, kad jiems padedi, – tęsė Džeisonas. – Žinai, kad aš savo tėvus irgi lepinu. Paklausyk, Kete, noriu, kad ligi pirmadienio apsispręstum. Rytoj ir sekmadienį rengsime talentų atrankas septyniasdešimčiai vietų užpildyti. Žinau, Elė susitvarkys, bet tik jei tu dalyvausi, žinau. Išrinksi geriausius šokėjus. Bent prisidėk prie mūsų ir stebėk. Pamatysi, kaip jausiesi šalia manęs. Ir jei vis tiek atsisakysi, tegul taip ir bus. Tik duok man vieną dieną.

      – Kodėl taip smarkiai dėl to stengiesi?

      – Ar prisimeni, kaip San Fransiske nuėjome prie tilto į jūrą ir nebegalėjome susirasti taksi, kad grįžtume į viešbutį, o ir tramvajai nebevažiavo?

      Tą savaitgalį Džeisonas pasipiršo.

      – Žinai, kad prisimenu tą savaitgalį. – Ketė mąstė apie tą baugią akimirką prieplaukoje ir vis dėlto pasijuto besišypsanti. – Man paskaudo kojas, o turėjome pėdinti toliau.

      – Aš nešiau tave.

      – Ir pargriuvai.

      – O tu pastatei mane ant kojų, pamatei naktinį kino teatrą, kuriame prisivalgėm kukurūzų spragėsių, tada atsirado laisvų taksi. Įveikėme tai kartu ir šįkart įveiksime. Esame vyresni, įgijome daugiau išminties ir tapome brandesni. Abu esame profesionalai. – Džeisonas vėl palietė tinklelį. – Rytoj, Kete, šeštą valandą ryto. Prašau. Ateik. – Jis žengė atgal tebežiūrėdamas į akis. Suskambo jos mobilusis telefonas. – Ir atsiliepk į savo vadybininko skambučius. Jis gali turėti žinių, kurias verta išgirsti. – Džeisonas apsisuko ir nužingsniavo.

      Ketė žvelgė, kaip jis gundančiai laisvai ir išdidžiai žingsniuoja prie savo motociklo, nors taip magėjo prisivyti, parsitempti jį atgal, nuplėšti drabužius ir su juo pasimylėti.

      Atsidususi iš nusivylimo Ketė nuskubėjo į svetainę, tolyn nuo durų ir aistrą keliančio vyro ant motociklo. Telefonas nutilo, tačiau Džeisono žodžiai tebeskambėjo ausyse. „Atsiliepk į savo vadybininko skambučius. Jis gali turėti žinių, kurias verta išgirsti.“ Suraukusi antakius ji pastvėrė nuo sofos telefoną. Džeisonas be reikalo nieko nesako. Ketė paspaudė balso pašto mygtuką ir išklausė paskutinį Maiklo pranešimą.