Ar mes turime planą?. Catherine Mann

pridėjo jis.

      – Arba jis. Tai gali būti tėvo darbas, – ji siekė telefono ant marmurinio baro. – Tikrai turiu paskambinti į registratūrą.

      – Ar gali prieš tai apžiūrėti vežimėlį? Gal rasime užuominų apie jos šeimą. Ar bent jau vystyklų, kurie pravers, kol viską išsiaiškinsime.

      – Žinoma, luktelk.

      Mari ištraukė įspraustą plastiko kėdutę iš vežimėlio, dėkojo Dievui, kad mergytė nebuvo sužeista. Mintis, kad kažkas taip neatsakingai elgėsi su šio turtelio gyvybe, vertė iš nusivylimo griežti dantimis. Pilką kėdutę-nešyklę ji pastatė ant sofos, prie Rovano, iš kėdutės nutįso žalia antklodė.

      Galų gale ji gali kviesti pagalbą. Nenuleisdama akių nuo Rovano ir mažylės Mari surinko registratūros numerį.

      – Ar galite palaukti? Ačiū, – paskubomis pasakė viešbučio operatorė, nesuteikusi Mari galimybės šūktelėti ne!

      Ragelyje Mari kaipmat išgirdo kalėdinę giesmę Šventa naktis. Ji atsiduso, palinko prie girliandomis apkaišyto baro.

      – Jie liepė palaukti.

      Rovanas pakėlė į ją šviesias žydras akis, apsiniaukusias iš nevilties.

      – Tam, kas nusprendė surengti konferenciją tokiu metų laiku, reikėtų pasitikrinti smegeninę. Viešbutis perpildytas turistų ir konferencijos narių. Košmaras.

      – Dėl šito mudu šimtu procentų sutariame.

      Melodiją ragelyje pakeitė Mažasis būgnininkas, o Mari stebėjo, kaip Rovanas laiko kūdikį ir atrodo dar žavesnis. Nenorėdama vėl leistis į apmąstymus, ji nusuko žvilgsnį pro langą, į gražų vaizdą. Spalvotos lemputės tvaskėjo laivuose ir keltuose.

      Kalėdų dvasia buvo apėmusi kurortinę salą. Kitoje žemyno pusėje, jos tėvo šalyje, susipynė daugiau religijų, nei galima įsivaizduoti. Kalėdos buvo ne tokios prašmatnios kaip Jungtinėse Valstijose, bet vis tiek švenčiamos. Žaliajame Kyšulyje Kalėdų tradicijos giliai įsišaknijusios, atneštos užkariautojų portugalų.

      Nuo tada, kai pradėjo gyventi viena, Mari džiaugėsi galėdama sumenkinti šventinį sambrūzdį, bet negalėjo nekreipti dėmesio į reikšmę, į vilties žinią, kuri skelbiama šiuo metų laiku. Ypač tragiška buvo mintis, kad tėvai tokiu metų laiku galėjo pamesti kūdikį.

      Staiga Marijamai kilo didžiulis noras paimti kūdikį, bet ji neturėjo patirties, todėl dangus jai neatleistų, jei ji suklystų. Mergaitė, be abejonės, yra geresnės rankose, kai ją laiko Rovanas.

      Jis tyliai nusikeikė, ir Mari atsigręžė. Sulenkęs vieną ranką jis laikė mažylę, kita ieškojo kėdutės.

      – Kas? – paklausė ji, uždengusi ragelį. – Kas nors mažylei?

      – Ne, kažkas negerai jos tėvams. Nustok nerimauti, kad tėtis ar mama atsinešė mergaitę į darbą, – jis kilstelėjo lapelį, kita ranka laikė mažylę. – Radau užkištą po nešioklės apklotu.

      Rovanas parodė viešbučio bloknoto lapelį.

      Mari puolė prie jo, prisėdo ant sofos, vis dar tebelaikė telefono ragelį.

      – Kas parašyta?

      – Mergaitės mama planavo vežimėliu atgabenti mažylę į mano kambarį, – jis perdavė lapelį Mari. – Skaityk.

      Daktare Butai, garsėjate geraširdiškumu ir kilnumu. Prašau, prižiūrėkite mano mergytę Izą. Pasienio mūšyje žuvo mano vyras ir aš negaliu Izai duoti to, ko jai reikia. Pasakykite jai, kad ją myliu ir visada apie ją galvosiu.

      Mari, negalėdama patikėti, perskaitė dar kartą, sunkiai suvokė, kad motina gali taip lengvai atiduoti kūdikį, nereikalaudama jokių saugumo garantijų.

      – Ar žmonės nuolat pameta vaikus prie tavo durų?

      – Porą sykių taip nutiko mano klinikoje, bet nebuvo nieko panašaus į šį kartą, – jis ištiesė jai mergaitę. – Paimk Izą. Turiu su kai kuo susisiekti. Jie ką nors išsiaiškins, kol prakeikta viešbučio operatorė su tavimi ims kalbėti.