Negali tiesiog išeiti. Catherine Mann

jį.

      Kelionė čia buvo pakankamai sunki, tad norėjo laikytis atstumo ir užsisakė atskirą kambarį. Be apartamentų, kazino turėjo ir kambarius patiems svarbiausiems svečiams. Konradas ant kalvos turėjo ir didesnį viešbutį, bet juk ji neapsistojo jame. Be to, visi žinojo, kad jie gyvena atskirai.

      Džeinė surietė kojų pirštus mėgindama atsikratyti įtampos, kad galėtų rasti Konradą.

      Ir savo drabužius.

      Atsivėrus auksinėms durims ji pamatė tamsų koridorių. Sustingo išvydusi Liudviko šešioliktojo stiliaus kėdes su prieškambario staleliu, kurį taip kruopščiai rinko, ir suprato, kad…

      Konradas viską pakeitė. Ji nesitikėjo, kad jai išvykus viskas liks taip pat – na, gerai, gal ir tikėjosi – tačiau nesitikėjo kapitalinio remonto.

      Ji žengė į vyro urvą, pilną masyvių odinių baldų, su milžinišku televizoriumi už pasislenkančios aliejinės drobės. Pakeistos net užuolaidos ant didžiulio lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į mėnesienos nušviestą Viduržemio jūrą. Storos portjeros atitrauktos, vandenyje kaip spindinčios žvaigždės buvo matyti jachtos. Kaip ir kazino, apartamentai išliko aukščiausios klasės, tačiau neliko jokių moteriškumo ženklų.

      Jiems išsiskyrus Konradas viską išdarkė.

      Ji ilgus metus kūrė Provanso interjerą, senos elegancijos ir namų šilumos derinį. Ar viską sugriovė iš pykčio? Ar jam tiesiog nerūpėjo? Ji net nesuprato, ar nori žinoti, kas nutiko seniesiems baldams.

      Dabar Džeinė tik norėjo pamatyti greitai ex tapsiantį vyrą. Toli ieškoti nereikėjo.

      Konradas buvo išsidrėbęs ant milžiniško krėslo su krištoline taure rankoje. Ant raudonmedžio staliuko priešais stovėjo jo mėgstamas Chivas Regal Royal Salute viskio butelis. Kažkada ten stovėjo minkšta sofa, elegantiškas, tačiau tvirtas baldas, ant kurios ne kartą mylėjosi.

      Geriau pagalvojus atsikratyti senais baldais atrodė visai protinga.

      Džeinė pakabino rankinę ant antikvarinės vyno lentynos. Su kiekvienu piktu žingsniu kulniukai smego į minkštą marokietišką kilimą.

      – Kur mano daiktai? Man reikia drabužių.

      – Tavo lagaminas mūsų apartamentuose. – Jis nepasijudino, net nesumirksėjo… atrodė, kad jam nuobodu. – Kur dar jis galėtų būti?

      – Mano kambaryje. Kaip žinai, užsisakiau atskirą kambarį kitame aukšte.

      – Buvau informuotas iškart, kai pasiėmei raktą, – tarė jis ir nurijo paskutinį gėrimo gurkšnį.

      – Ir pasiėmei mano daiktus. – Ką jis tikėjosi išlošti tokiais žaidimais?

      – Aš juk arogantiškas, pameni? Iškart turėjai žinoti, kas nutiks, kai įsiregistruosi. Kad ir kokia pavarde, personalas atpažins mano žmoną.

      Pasąmonėje tikėjosi, kad šis pareiškimas skambės išdidžiai:

      – Kvaila buvo tikėtis, kad mano norai bus gerbiami.

      – Ir kvaila galvoti, kad nepadarysi man gėdos prieš darbuotojus.

      Džeinė pajuto atgailą. Nepaisant to, kas nutiko santuokos pabaigoje, vis tiek jį mylėjo. Pabodo jį skaudinti.

      Ji susmuko krėsle priešais, buvo visiškai išsekusi, norėjo tik baigti šitą reikalą, susirasti kokį nors nuobodų, paprastą vyruką ir gyventi toliau.

      – Atsiprašau, tu teisus, pasielgiau negražiai.

      – Kodėl taip padarei? – paklausė jis, padėjo taurę ir palinko į priekį. – Juk žinai, kad apartamentuose daug vietos.

      Net jei jis nenorėjo būti nuoširdus, ji galėjo parodyti pavyzdį.

      – Nes bijau likti su tavimi viena.

      – Dieve, Džeine. – Jis ištiesė ranką ir nuspaustais pirštais suėmė jos riešą. – Aš tikras šunsnukis, tačiau niekada tavęs nenuskriausčiau.

      Tai patvirtino jo švelnus prisilietimas ir kartu praleisti metai – jis susivaldydavo net per karščiausius ginčus. Džeinė troško būti tokia pat rami kaip jis, jokių emocijų. Atiduotų bet ką, kad tik sulaikytų dabar plūstančius jausmus, kurie grasino ją paskandinti.

      Ji nuoširdžiai prabilo:

      – Ne tai norėjau pasakyti. Bijau, kad neatsispirsiu norui su tavimi permiegoti.

      Antras skyrius

      Ausyse skambant Džeinės prisipažinimui Konradui dar niekada nebuvo taip sunku susitvardyti – išskyrus tą dieną, kai leido Džeinei nutraukti jų santuoką. Tačiau reikėjo greitai sureaguoti. Vienas neteisingas krustelėjimas ir baigta.

      Kiekviena jo kūno ląstelė troško pakelti ją iš to krėslo, nusinešti į lovą ir visą naktį mylėtis. Kur ten naktį, visą savaitgalį. Ir jis galėtų tą padaryti, jei manytų, kad ji pasiduos tam norui.

      Tačiau matė Džeinę kaip nuluptą. Nors jo geidė, vis dar buvo supykusi. Dėl miegojimo kartu ji apsigalvos jam nespėjus ištraukti smeigtukų iš jos šviesių plaukų. Konradui reikėjo laiko, kad sušvelnintų jos nusistatymus ir įtikintų, kad permiegoti paskutinį kartą – puiki mintis.

      Atitraukęs ranką paėmė butelį ir įsipylė gėrimo.

      – Kiek pamenu, neprašiau su manimi mylėtis.

      Jei ji atsisės dar tiesiau, lūš stuburas.

      – Tau nereikia nieko sakyti. Mane gundo vien žvilgsnis. – Džeinės smakras suvirpėjo. – Mano akys mane išduoda. Kai žiūriu į tave… noriu tavęs.

      Na, gerai, gal ji ir įtikins jį nelaukti.

      – Ir kas čia blogo?

      Jos žydrose akyse buvo matyti sąmyšis, kurį jis puikiai suprato. Pastarieji treji metai jam buvo iki tol nepatirtas pragaras, tačiau galiausiai susitaikė su mintimi, kad jų santuoka iširo. Tik nenorėjo šitai užbaigti per kurjerius.

      Galima vadinti jį užsispyrėliu, tačiau norėjo, kad Džeinė pažiūrėtų jam į akis. Na, jo noras išsipildė, tik ne taip, kaip tikėjosi. Džeinė vis dar norėjo jo taip pat, kaip ir jis jos.

      Žinoma, seksas visada buvo daugiau nei geras, net tada kai mėgindavo pamiršti ginčą. Paskutinis savaitgalis kartu būtų nuostabu. Galėtų pasotinti alkį ir gyventi toliau. Jam tik reikėjo ją įtikinti.

      Sąmyšis Džeinės akyse vis dar matėsi, kol galiausiai ji papurtė galvą ir ant veido užkrito plaukų sruoga.

      – Nelaimėsi, tik ne šį kartą, – pareiškė ji stodamasi. – Atiduok man drabužius ir nedrįsk sakyti, kad pati eičiau jų pasiimti į mūsų senąjį miegamąjį.

      Laukdamas pasielgė teisingai.

      – Jie svečių kambaryje.

      Džeinė nustebo.

      – Atsiprašau, kad taip blogai apie tave pagalvojau.

      Konradas gūžtelėjo pečiais.

      – Šiaip būtum teisi.

      – Prakeikimas, Konradai, – švelniai tarė ji. Pečiai nusileido, veidas tapo švelnesnis. – Nenoriu tavęs gailėti, tik ne dabar. Noriu tik tavo parašo ir ramybės.

      – Visada norėjau tik tavo laimės. – Tikriausiai šiąnakt ne laikas tantriniam seksui, tačiau tai nereiškė, kad negali derėtis. Jis atsistojo, priėjo arčiau ir palietė besiplaikstančią plaukų sruogą. – Džeine, neprašiau mylėtis, tačiau nesuprask neteisingai, galvoju apie tave ir kaip mums buvo gera kartu.

      Tarp pirštų pajutęs taip gerai pažįstamus jos plaukus, paslinko sruogą nuo veido. Traukiant iš plaukų laisvai kabantį