Aš čia dėl tavęs. Maureen Child

įdėmiai pažvelgė į mėlynas akis – negi iš tiesų jis nedaro Lorai įspūdžio, o gal tik taip atrodo? Gal Lora taip greitai jį pamiršo? Ir su Ronanu viskas baigta? Taip galvodamas vyras jaučiasi pažemintas.

      Metęs iš galvos tai, kas kadaise tarp jų buvo, Ronanas tarė:

      – Pabaisa yra mano, ketinau parsivežti jį į Airiją. Niekas nepasikeitė.

      – Aišku, kad pasikeitė. – Lora žengė prie Ronano, stumtelėjo šunį, ir tas vos neparvirto. – Juk namie turi šunį, tiesa?

      – Taip. Diedrę.

      – Kiek laiko jos nematei?

      – Tai niekaip nesusiję.

      – Kaip tik susiję, – paprieštaravo Lora ir sukryžiavo rankas po krūtine. – Šuniui reikia daugiau nei aplankyti kartą per mėnesį. Šuniui reikia meilės. Bendrauti. Kad galėtų pasitikėti. Kad kas nors būtų šalia.

      Ronanas suraukė antakius ir rūsčiai dėbtelėjo. Būtent dėl to jis nutraukė santykius. Šiai moteriai tiesiog parašyta ant kaktos: namų židinys ir amžinai. Ji norėjo būti mylima ir buvo to verta. O jis negalėjo to duoti. Taigi viską baigė, kol dar labiau nesusipainiojo.

      – Kalbi apie Pabaisą, Lora, ar apie save?

      Ji nustebo.

      – Tavo savimeilė neturi ribų, tiesa? Negi iš tiesų manei, kad sėdėjau čia ir ašarojau? Tavęs ilgėdamasi?

      Iš tikrųjų taip. Ronanas to tikėjosi. Ir kuo smarkiau Lora pyko, tuo aiškiau darėsi, kad jai labiau viskas baigta nei jam.

      – Kalbame ne apie mus, Ronanai. Kalbame apie Pabaisą, ir šuns negausi. Tu nevertas.

      Nespėjus jam paprieštarauti, Lora užtrenkė prieš nosį duris, Ronanas išgirdo trakštelint užrakinamą spyną. Priblokštas ilgai stebeilijo į uždarytas duris. Negalėjo patikėti. Dar taip nebuvo, kad Ronanui Konoliui kas nors užtrenktų prieš pat nosį duris.

      Viduje ji meiliai kalbino Pabaisą, įtikinėjo, kad persekiotojų nebėra, ir Ronanas vos vėl nepabeldė į duris. Bet apsigalvojo. Tegu ši moteris tiki laimėjusi mūšį. Tai Lorą nuramins, ir vėliau bus lengva ją pergudrauti.

      Vis dar įtūžęs jis staiga pasisuko, užmynė numestas rožes ir nužingsniavo.

      Bet jis sugrįš. Konoliams nebūdinga pasitraukti.

***

      – Viskas gerai, meiluti, – Lora aiškino Pabaisai, šiaušdama viršugalvį ir kasydama paausius. – Blogas žmogus išėjo.

      Lora sudrebėjo, kai išgirdo Ronaną užvedant sportinį automobilį ir nuskriejant. Ak, ne dėl ginčo. Jau kelias savaites žinojo, kad susidūrimas neišvengiamas. Tik susitikti buvo sunkiau, nei manė.

      Pažvelgusi į tamsiai mėlynas akis pamatė, kad jos blykčioja iš pykčio, ir jautėsi sumišusi nežinodama, ar jos temo iš aistros, ar spindėjo šaltai ir dalykiškai.

      Aukštas, plačiapetis, kaštoniniais plaukais, kurie saulės šviesoje įgaudavo rausvą atspalvį, jis vienodai nerūpestingai dėvėjo ir darbo kostiumą, ir džinsus, ir tai vertė nerimauti, jam buvo neįmanoma atsispirti. Matyt, du mėnesius praleidus atskirai jos potraukis neatvėso.

      Kai Ronanas prieš keletą mėnesių kreipėsi į jos nekilnojamojo turto biurą, Lora suprato, kad neišvengs rūpesčių. Ak, jiedvi su seserimi pardavinėjo namus neapsakomiems turtuoliams, bet jai niekada nekilo nė mažiausios pagundos patekti tarp jų. Iš pat pradžių su Ronanu viskas klostėsi kitaip.

      Lora troško jo kiekviena kūno kertele, nors protas tvirtino ką kita. Du mėnesius jis buvo pasitraukęs iš jos gyvenimo, ir lyg taip ir turėjo būti. Galų gale, užmezgusi tuos protą temdančius santykius, žinojo, kad tai ilgai nesitęs. Ronanas turtingas, o ji ne. Šis vyras iš tų, kurie važinėja ferariais, o ji teturėjo folksvageną. Ronano namai Airijoje. O ji įsikūrusi Kalifornijoje.

      Lora atsiduso ir pažvelgė į šunį, kurio abiem reikėjo. Pabaisa – didelis šuo, mažiausiai šimto svarų, tankiais gaurais – kuokštai krito ant akių. Niekas nepasakytų, kokių veislių tas mišrūnas, bet Lora dažnai pati sau pagalvodavo, kad į jo genealogijos liniją kažkaip įsimaišęs ir ponis.

      Pabaisa spoksojo lyg užjausdamas dėl susidariusios padėties, ir Lora nusišypsojo.

      – Žinoma, – sušnabždėjo glostydama Pabaisai galvą, – iš pat pradžių žinojau, kad Ronanas pridarys rūpesčių. Bet kad jis bus toks žavus, turės pasisekimą ir kalbės su airišku akcentu, nuo kurio visa tirpstu? Kaip tam atsispyriau?

      Šuo stipriai lyžtelėjo, ir ji nusijuokė. Pabaisa savaip žavus, kaip ir jo šeimininkas, – dar viena priežastis, dėl ko Lora šuns nė už ką neatiduos. Ji atsistojo ir nuėjo į virtuvę, už nugaros Pabaisos nagai barkšėjo į grindų lentas.

      – Ką gi, – tarė jos sesuo Džordžė sėdėdama virtuvėje už stalo. – Įspūdinga.

      Lora įsipylė į puodelį kavos, nusinešė jį per kambarį ir atsisėdo priešais seserį.

      – Nesistengiau, kad būtų įspūdinga.

      – Tikra laimė.

      Ji jau žinojo Džordžės nuomonę apie šį reikalą su Ronanu – Niekada nepainiok darbo su malonumais – ir nebenorėjo pradėti nuo pradžių. Lora vengė labai jau nuovokaus sesers žvilgsnio ir lėtai vedžiojo akimis po ištaigingai įrengtą virtuvę.

      Švelniai geltonos spalvos sienos kontrastavo su dienos pilkuma. Balti virtuvės reikmenys švytėjo, o juodo granito stalviršis spindėjo lyg vulkaninis stiklas. Stalas iš chromo ir stiklo stovėjo priešais švieslangį, pro kurį buvo matyti užpakalinis kiemas su rudenį baigiančiais barstyti lapus medžiais.

      Džordžė bilsnojo pirštu į stalo stiklą, kol Lora pagaliau į ją pažvelgė.

      – Džordže, nė neketinu apie tai kalbėtis.

      – Puiku, – nukirto sesuo, pasidėjo planšetinį kompiuterį ir užvožė ekrano dangtį. – Kalbėsiu aš. Tu klausysiesi. Ar tikrai manei, kad Ronanas neatlėks atsiimti šuns?

      – Aišku, kad ne. – Pabaisa šlumštelėjo po stalu ir visu svoriu išsitiesė Lorai ant pėdų. Vangus kūnas ir sklindanti šiluma buvo tikra paguoda. – Žinojau, kad jis ateis.

      Galbūt laukė, kad pasirodys. Nors suprato, jog nieko iš to neišeis. Kad ateityje juodu nebus kartu. Kad jis nutraukė stulbinamai karštą meilės romaną prieš jiems pernelyg susisaistant. Rodos, niekas nebeturi reikšmės. Šis vyras pavergė jos mintis tą akimirką, kai juodu susipažino.

      – O tu sprendi šį reikalą paėmusi šunį įkaitu?

      – Tai jau ne jo šuo. Šonas jį atvedė, prisimeni?

      – Taip. Kad paglobotum, kol grįš Ronanas. – Džordžė paėmė kavos puodelį ir atsirėmė į kėdės atlošą.

      Šviesūs Džordžės plaukai buvo švelnesnio atspalvio nei Loros ir pakirpti iki žandikaulio linijos. Jos akys tamsiau mėlynos, kūno linkiai išraiškingesni, o širdis labiau užgrūdinta. Bet ji visada ištikima geriausia Loros draugė ir sesuo.

      – Ką tai reiškia, Lora? Gal mėgini grįžti pas Ronaną? – Džordžė laikė delnuose kavos puodelį. – Nori jį pamokyti? Įskaudinti kaip jis, kai tave paliko?

      – Taip nepasielgčiau, – gynėsi Lora, buvo skaudu, kad Džordžė taip mano. – Be to, Ronanas manęs neįskaudino, žinojau, kad santykiai ilgai netvers.

      – Taip, bet geriau, kad būtum palikėja, o ne paliktukė.

      Kad ir kaip ten būtų, Lora nusijuokė.

      – Tokių žodžių nėra.

      – Turėtų