Dabar viskas pasikeis. Lynn Raye Harris

savo mėginius. Jie padėtų jai atrasti kelią šiame keistame įvykių labirinte. Bet kvepalų pavyzdžiai buvo lagaminėlyje, o jis liko mašinoje. Ji nenorėjo jo palikti, bet Dragas patikino, kad jos daiktai ten bus saugūs, kol jiedu pavakarieniaus.

      Jei tik Holė su savimi turėtų lagaminėlį, galėtų išsitraukti kvepalų pavyzdžius ir papasakoti jam apie savo idėjas, galiausiai pristatyti Koletę. Tai buvo paskutiniai kvepalai, kuriuos ji sukūrė drauge su senele, ir patys geriausi, nors ji turėjo daugybę idėjų naujiems kvepalams. Holė susijaudindavo vien pagalvojusi apie švelnių esencijų, vandens ir alkoholio mišinius, iš kurių buvo gaminami kvepalai.

      Dragas baigė pokalbį ir dar kartą atsiprašė.

      – Atleisk, bella mia5, – pasakė jis. – Grožio pramonė niekada nemiega.

      – Viskas gerai, – atsakė Holė šypsodamasi. Jos širdies ritmas vėl pagreitėjo, bet ji galiausiai suplanavo tolesnius savo veiksmus. Kai tik atgaus lagaminėlį, paaiškins šiam vyrui, ko iš tikrųjų atvyko. Ji buvo įsitikinusi, kad vos užuodęs Koletės aromatą, Dragas negalės pasakyti ne.

      Pagaliau buvo patiekta vakarienė ir Holė atsipalaidavo. Dragas buvo žavus ir dėmesingas, daugelį skambučių nukreipė į balso paštą ir įdėmiai klausėsi jos kalbų.

      Ji papasakojo jam apie Luizianą, savo senelę, apie kelionę į Niujorką autobusu. Tik nepaminėjo kvepalų, nes buvo nusprendusi tai padaryti, kai turės pavyzdžius.

      Dragas sumirksėjo.

      – Atvažiavai tokį kelią autobusu?

      Holė nuleido akis ir jos skruostus užliejo raudonis.

      – Negalėjau sau leisti skristi lėktuvu, – pasakė ji. O iš tikrųjų ji išleido visas savo santaupas šiai kelionei. Tik tam, kad pasikalbėtų su Dragu. Ką ji dabar ir darė, tik ne visai taip, kaip planavo. Bent jau kol kas. Holė gurkštelėjo baltojo vyno ir palaikė jį ant liežuvio, norėdama pasimėgauti puikiu skoniu. Pagrindiniai skonio akcentai buvo medžio ir dūmų, taip pat vos vos jautėsi gėlių aromatas. Nuostabu. Jos uoslė buvo daug geresnė už skonio receptorius, bet skonius ji irgi jautė gana gerai.

      – Vadinasi, tu iš tikrųjų esi visiška naujokė, atvykusi tiesiai iš šeimos ūkio?

      Šį kartą žodžiai nenuskambėjo kaip įžeidimas ir Holės neįskaudino. Dragas atrodė nuoširdžiai nustebęs.

      – Galima sakyti ir taip, – atsakė ji.

      – Naujokė, puoselėjanti didžiules svajones apie Niujorką, – Drago tonas tapo nebe toks draugiškas, bet ji stengėsi nekreipti į tai dėmesio. O gal dėl vyno poveikio nesureikšmino to.

      – Argi ne visi linkę svajoti? – patraukė pečiais Holė.

      Drago žvilgsnis įsmigo į jos veidą ir ją užliejo karštis nuo pilvo iki kojų pirštelių. Ji nenorėjo, kad šis vakaras baigtųsi. Norėjo gerti šampaną po žvaigždėmis ir šokti jo glėbyje iki aušros.

      Staiga Dragas uždėjo ranką ant jos rankos ir Holės nugara nuvilnijo drebulys. Malonumo drebulys. Visas jos kūnas linko į jo pusę, tarsi gėlė, krypstanti į saulę. Jo pirštai slydo nuoga jos ranka. Oras aplinkui kaito ir Holė nebežinojo, ar pajėgs dar kartą įkvėpti.

      – Aš turiu svajonę, – švelniai pasakė Dragas ir atsidūrė taip arti jos, kad tik šiek tiek pasilenkusi ji galėtų paliesti dailias jo lūpas. Jo pirštai dabar slydo jos skruostu, paskui paniro į plaukus, ir Holė pasijuto taip, tarsi netrukus ištirps. Ji troško, kad šis vyras ją pabučiuotų, visiškai nesirūpindama tuo, ką atneš rytojus. Ji norėjo to šįvakar.

      Drago lūpos priartėjo ir ji užsimerkė. Širdis daužėsi taip smarkiai, kad jis tikrai turėjo pastebėti pulso tvinksėjimą ant jos kaklo. Bet Holei tai nerūpėjo. Ji buvo per daug apsvaigusi nuo šio stebuklingo vakaro grožio. Viskas vyko tarsi pasakoje, o ji buvo princesė, pagaliau suradusi savo princą.

      Dragas švelniai ir kimiai nusijuokė. Jo juokas nuvibravo Holės kūnu ir privertė virpėti nuo laukimo. Ir galiausiai jo lūpos užvaldė ją švelniu bučiniu, kuris visiškai apsvaigino. Toks saldus ir nepakartojamas.

      Bet Holė geidė daugiau. Ji palinko artyn ir Dragas vėl nusijuokė, šįkart giliai gerklėje, tada pravėrė lūpas ir liežuviu įsiskverbė į jos burną. Holė nebegalėjo suvaldyti aimanos, besiveržiančios iš gerklės. Bučinys staiga pasikeitė, tapo reiklus, o karštos ir valdingos lūpos užvaldė ją taip, kaip ji niekada anksčiau nebuvo patyrusi. Jų liežuviai susitiko, susipynė ir kovėsi. Jaudulys ėmė tvenktis Holės speneliuose ir papilvėje. Jos lytis pulsavo ir kelnaitės pamažu sudrėko.

      Ji norėjo būti arčiau Drago. Jai to reikėjo. Todėl apsivijo rankomis jo kaklą ir prisispaudė prie jo ištirpdama tame bučinyje ir toje akimirkoje.

      Staiga Dragas nutraukė bučinį ir atsišliejo. Holės lūpos dilgčiojo, o žvilgsnis sustingo ties jo burna ir visą kūną nupurtė virpulys.

      – Mano svajonė, – pasakė jis jausmingai murkdamas jai prie ausies, – kad važiuotum kartu su manimi į mano apartamentus.

      Tai pasakęs Dragas atsistojo ir ištiesė jai ranką. Visa savo esybe Holė norėjo būti su juo. Ji negalėjo leisti, kad šis vakaras pasibaigtų, nors vidinis balsas perspėjo ją, kad pasisaugotų. Bet Holė troško dar daugiau jaudulio, daugiau šios laimės pojūčio. Daugiau šio vyro.

      Galiausiai ji padavė jam ranką ir nuo prisilietimo jos oda pašiurpo. Giliai širdyje Holė žinojo, kad elgiasi teisingai. Visiškai teisingai.

      – Taip, – droviai atsakė ji. – Aš irgi to noriu.

      Antras skyrius

      Po vienerių metų

      – Nesuprantu, kodėl neįsiverži tiesiai į jo biurą ir nepareikalauji, kad tau padėtų?

      Holė žvilgtelėjo į savo geriausią draugę ir kambariokę. Gabrielė glėbyje sūpavo mažąjį Nikolą. Ačiū Dievui, jis pagaliau užmigo. Vargšė Gabė buvo beveik šventoji, turint galvoje, kad Nikis vis dar neišmiegodavo visos nakties nuo tada, kai Holė parsivežė jį iš ligoninės.

      Holė paėmė mėginį ir pauostė. Rožių aliejus. Jai prieš akis iškilo gausybė stambių raudonų žiedų, kuriuos augino jos senelė. Tie rožių krūmai dabar priklausė kažkam kitam, nes prieš daug mėnesių ji prarado teisę į šią nuosavybę. Holė suspaudė lūpas ir gerklėje pajuto kartų deginančios rūgšties skonį.

      Ji padėjo mėginį ir atsistūmė nuo stalo, kur maišė įvairius kvapus.

      – Negaliu eiti pas jį, Gabe. Jis labai aiškiai leido suprasti, kad su manimi nenori turėti nieko bendro.

      Holė vis dar jautė apmaudą dėl to, kad Dragas Di Navara ją atstūmė, tarsi tai būtų įvykę vakar. Lygiai taip pat ryškiai ji jautė malonumą, kurį patyrė mylėdamasi su juo. Tebūna jis prakeiktas. Kodėl vos prisiminus tą vienintelę naktį, kurią jie praleido kartu, Holė tuoj pat susijaudindavo?

      Bent jau jos protas reagavo teisingai, nes tik pagalvojus apie Dragą, ją apimdavo pyktis. Nors ir tai nebuvo visiška tiesa. Jos proto reakcija priminė gerus kvepalus. Stipriausias aromatas buvo pyktis. Šiek tiek silpnesnis, bet ne mažiau svarbus akcentas – pasibjaurėjimas savimi. Ir esminis aromatas, neišgaravęs iki šiol, buvo gėda.

      Kaip ji galėjo būti tokia naivi ir silpnavalė? Kaip galėjo pulti Dragui į glėbį, tarsi tai būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje, nors tai visiškai nebuvo jai būdinga? Holė stipriai sukando dantis. Ji niekada gyvenime nebesielgs taip kvailai. Drago dėka ji išmoko savo pamoką ir niekada jos nepamirš.

      Ji buvo tokia naivi ir patikli. Nebuvo malonu apie tai galvoti, bet Holė negalėjo liautis. Kita vertus, šio patyrimo dėka ji niekada nebebus tokia kvaila.

5

Mano gražuole (it.).