Mergina iš Auksinės pakrantės. Elizabeth Bevarly

      Pirmas skyrius

      T. S. Eliotas buvo teisus, – eidama Mičigano aveniu galvojo Ava Brener ir, paspartinusi žingsnį, nėrė po vienos parduotuvių stogine. Balandis čia – pats negailestingiausias mėnuo. Dar vakar Čikagos dangus atrodė žydras ir vaiskus, o oras buvo maloniai šiltas. Bet šiandien pilki debesys skalbė miestą stingdančiu lietumi. Išsitraukusi iš neperšlampamo palto apykaklės kaklaskarę, Ava apsigaubė ja galvą ir kampus pasirišo po smakru. Tokiu oru iš smaragdinės spalvos šilko veikiausiai nieko neliks, bet, einant susitikti su potencialiu pirkėju, lengviau pakeisti sugadintą kaklaskarę nei tobulą ties sprandu pritvirtintą kaštonų spalvos šinjoną.

      Įvaizdis yra viskas. Taškas. Šią tiesą Ava įsisąmonino dar mokydamasi vidurinėje mokykloje. Ne tik balandis gali būti žiaurus – paauglės sugeba būti netgi brutaliai negailestingos. Ypač pasipūtusios ir tuščios turtuolių dukros, besimokančios privačiose aukštuomenės mokyklose, dėvinčios madingiausius drabužius ir menkinančios nepriteklių kamuojamus stipendininkus, kurie vos išgali nusipirkti nukainotų apdarų.

      Ava nuvijo tą mintį į šalį. Nuo mokyklos baigimo dienos praėjo šešiolika metų. Dabar ji pati buvo savininkė. Jai priklausė krautuvėlė pavadinimu Miesto pašnekesiai, nuomojanti aukščiausios klasės drabužius ir aksesuarus moterims, ypatingomis gyvenimo progomis norinčioms atrodyti išskirtinai. Net jei verslas laikėsi ant plauko, net jeigu jis labiau panėšėjo į svajonę, pagaliau, regis, pradėjo nešti šiokį tokį pelną. Ava bent jau sudarė sėkmingos verslininkės įspūdį. O ar kam nors reikėjo žinoti, kad ji pati – geriausia savo klientė?

      Žengdama į elegantišką restoranėlį, Ava mikliai nusijuosė nuo galvos kaklaskarę ir susikišo ją į palto kišenę. Šiandien ji vilkėjo Armani kostiumėlį ir ilgą berankovę šviesiai žalios spalvos palaidinę, kuri, žinojo, paryškins jos žalias akis. Toks drabužių komplektas į Miesto pašnekesius atkeliavo šią savaitę, ir Avai norėjosi išbandyti, ar jis gerai dėvisi ir ar yra patogus.

      Vos priėjus prie paltų kabyklos suvibravo telefonas. Pirkėjas, su kuriuo ji turėjo susitikti, paprašė atidėti susitikimą kitam vakarui. Tai reiškė, kad Ava turėjo vakarieniauti viena. Kaip visada. Kita vertus, ji jau seniai buvo kur beišėjusi, o pastarąjį mėnesį itin sunkiai dirbo. Todėl neabejotinai užsitarnavo šiek tiek pasilepinti.

      Užkandinės savininkas Bazilijus ją pasveikino vardu ir apdovanojo šilta šypsena. Kas kartą jį matydama Ava prisimindavo savo tėvą. Bazilijaus akys buvo tokios pat tamsios ir taip pat arti viena kitos, plaukus margino sidabro gijos, ūsai buvo tvarkingai pakirpti. Bet, skirtingai nuo tėvo, – darė pagrįstą išvadą Ava, – Bazilijus niekada nesėdėjo federaliniame kalėjime.

      Net nežvilgtelėjęs į užsakymų lapą restorano savininkas nuvedė Avą prie jos mėgstamo stalelio prie lango, iš kur ji galėdavo stebėti praeivius. Vos paėmusi į rankas valgiaraštį, ji išgirdo prie baro erzelį. Pakėlusi akis, pamatė savo mėgstamą barmeną Denisą, plūstamą kliento – aukšto, plačiapečio vyro juodais it varno plaukais. Vyriškį, matyt, buvo įžeidusi Deniso užuomina esą jis per daug išgėręs – net jei tai buvo daugiau nei akivaizdu.

      – Jaučiuosi visiškai blaivus, – nenusileido vyras. Nors žodžius jis tarė aiškiai, balsas skambėjo gerokai per garsiai. – Ir noriu dar vieno Macallan. Gryno.

      – Nemanau… – kuo ramiausiu balsu vėl prabilo Denisas.

      – Teisingai, – nutraukė jį vyriškis. – Ir nemanyk. Tavo darbas ruošti gėrimus, o ne reikšti nuomonę. Todėl dabar pat įpilk man dar vieną Macallan. Gryno.

      – Bet, pone…

      – Dabar, – sukomandavo vyras.

      Nuo piktai ištartų žodžių Avai užvirė kraujas. Mokydamasi koledže, ji dirbo tris darbus, vienas iš jų buvo patarnavimas restorane. Todėl puikiai žinojo, ką reiškia prisigėręs ir priekabiaujantis klientas. Laimei, Bazilijus ir jos stalelį aptarnaujantis padavėjas jau traukė prie baro.

      Denisas papurtė galvą ir iškelta ranka jiems davė ženklą sustoti.

      – Pone Mosai, – ramiu balsu tęsė jis, – turbūt būtų geriau, jeigu išgertumėte puodelį kavos.

      Išgirdus kliento vardą, Avos pilve suliepsnojo žarijos. Mosas. Su vienu Mosu ji seniai, seniai, regis, kitame pasaulyje, lankė mokyklą. Jo vardas buvo Peitonas Mosas. Aristokratiškoje Emersono akademijoje šis Mosas mokėsi viena klase aukščiau.

      Bet čia tikrai negali būti jis, – įtikinėjo save Ava. Peitonas Mosas visiems Emersone prisiekinėjo, kad, vos baigęs mokyklą, išvyks iš Čikagos ir niekada negrįš. Ir savo pažadą tesėjo. Ava grįžo į Čikagą praėjus keliems mėnesiams po to, kai gavo verslo valdymo diplomą, ir atsitiktinai – kad ir kaip būtų gaila, – susitiko su keletu buvusių bendramokslių, bet nė vienas jų nepaminėjo Peitono.

      Ji vėl žvilgtelėjo į vyriškį. Emersone Peitonas buvo geriausias ledo ritulio žaidėjas – ne vien dėl meistriškumo, bet ir dėl stoto. Jo plaukai siekė pečius, buvo juodi tarsi rašalas, o balsas, jau tada žemas ir sodrus, per tuos pusantro dešimtmečio nesunkiai būtų galėjęs peraugti į aksominį baritoną, kaip to vyro prie baro.

      Vyriškiui atsisukus į Markusą Ava užgniaužė aiktelėjimą. Nors jo plaukai atrodė trumpesni, o profilis atšiauresnis, tai tikrai buvo Peitonas. Šį veidą ji būtų pažinusi bet kur. Net po šešiolikos metų.

      Negalvodama, ką daro, Ava pašoko ant kojų ir puolė į Peitoną ir kitus vyrus skyrusį tarpą. Sukaupusi ramybę tarė:

      – Ponai, galbūt jums paprasčiausiai reikia nešališko tarpininko, galinčio padėti išspręsti ginčą.

      Ją atpažinęs Peitonas veikiausiai būtų miręs iš juoko. Jo atžvilgiu nešališkumu ji niekada nepasižymėjo. Kita vertus, ir jam šališkumo jos atžvilgiu netrūko. Taip nutinka visada, kai du žmonės iš visiškai nesuderinamų socialinių sluoksnių susitinka aplinkoje, kurioje tuos sluoksnius skiriančios ribos yra akivaizdžios ir nekintamos. Kai vietoje kaip Emersonas susitinka aukščiausia ir žemiausia klasės, į šalis pabyra tokios kibirkštys, kad į orą gali išlėkti bet koks visuomeninis ir ekonominis susisluoksniavimas.

      – Panele Brener, nemanau, kad tai gera mintis, – paprieštaravo Bazilijus. – Tokios būsenos vyrai gali būti nenuspėjami, o stotu jis jus lenkia tris kartus.

      – Esu kuo puikiausios būklės, – atkirto Peitonas. – Ar bent jau būčiau, jeigu ši įstaiga gerbtų mokaus kliento poreikius.

      – Tik leiskite man su juo pasikalbėti, – tyliai paprašė Ava.

      Bazilijus papurtė galvą.

      – Mudu su Markusu viską sutvarkysime.

      – Bet aš jį pažįstu. Mokėmės toje pačioje mokykloje. Jis manęs išklausys. Mudu esame… buvome… draugai. – Pastarąjį žodį ji ištarė sunkiai. Peitonas iš jo būtų iki soties prisijuokęs. Emersone jiedu atliko daug vaidmenų: buvo nelinkę bendradarbiauti moksladraugiai, aršūs priešininkai diskusijose ir vieną keistą, svaiginančią naktį – dosnūs meilužiai, bet niekada ir jokiu būdu ne draugai.

      – Panele Brener, apgailestauju, – nenusileido Bazilijus, – bet negaliu jums leisti…

      Bazilijui nespėjus imtis veiksmų Ava nėrė pro jį prie baro.

      – Peitonai, – sustojusi priešais triukšmadarį kreipėsi ji.

      Užuot žvilgtelėjęs į Avą, Peitonas toliau stebeilijo į Denisą.

      – Ką?

      – Tai jau peržengia bet kokias ribas. Privalai elgtis protingai.

      Peitonas išsižiojo kažką sakyti, bet, pagaliau sutikęs Avos žvilgsnį, nutilo. Ji buvo spėjusi pamiršti, kokios gražios jo akys. Spalva ir skaidrumu priminė gerą konjaką, jas rėmino juodos tarsi suodžiai blakstienos.

      – Juk tave pažįstu, – jau kur kas aiškesniu balsu ištarė Peitonas. Nors jo tonas neišdavė nė trupučio abejonės, veide atsispindėjo netikrumas. – Tiesa?

      – Drauge lankėme mokyklą, – sąmoningai neminėdama detalių atsakė Ava. – Tai buvo seniai.

      Sąsaja jį, regis, nustebino.

      – Nepamenu,