Vyriška silpnybė. Avril Tremayne

IRMAS SKYRIUS

      Išvydęs prie punšo dubens stovinčią raudonplaukę Skotas Naitas vos nenusikando liežuvio.

      Aukšta, graži, išdidi… sprendžiant iš veido apgaulingai ciniška. Jam patiko.

      Tik kaip prie jos prieiti skyrybų vakarėlyje? Ar čia tas pats kaip laidotuvės, kur merginas vilioja tik bepročiai?

      Skotas minutėlę pamąstė ir dar kartą nužvelgė raudonplaukę. Vakarėlis buvo ne tik skyrybų – Vila šventė ir naujus santykius su Robiu. Kitaip tokia skuba Skotui pasirodytų nereikalinga, net jei ji veda prie Robio, kuris visa galva pranašesnis už Vilos buvusįjį Rakštį Pasturgalyje Veiną, tačiau šį kartą jis neskubėjo nieko smerkti, nes staiga atsivėrė visiškai nauja galimybė…

      Raudonplaukė įsipylė dar punšo. Skotas jau spėjo pastebėti, koks dieviškas jos kūnas, ir dabar sukosi vienintelė mintis – kaip jį gauti.

      Vedinas kilnaus tikslo – pasiimti alaus (punšas atrodė pernelyg mergaitiškas) pasuko prie jos.

      – Kaip sakoma apie skyrybas? – retoriškai paklausė pakreipęs galvą į jos pusę.

      Moteris atsigręžė jam dar nebaigus sakinio ir tą pačią akimirką jį užliejo nevaldoma geismo banga. Iš arti ji buvo dar patrauklesnė. Kaitinanti kraują. Ryškūs bruožai, pilkos akys, šelmiškai kilstelėti tamsiai rudi antakiai, karališkai aukšti skruostikauliai ir putlios, ryškiai raudonos lūpos.

      Ji net nesivargino atsakyti. Žinojo, kad vyras ir taip užkibęs, ir išdidžiai laukė, ką dar jis pasakys. Jos beprotiškai geidulingose lūpose žaidė vos matoma šypsenėlė.

      – Žanas Keras kažkada teigė, kad teisininkui draugiškos skyrybos patinka taip pat, kaip laidojimo namų darbuotojui patinka, kai baigus darbą numirėlis ima ir atsisėda ant stalo.

      Aistringos lūpos iš nuostabos prasižiojo. Kampučiai vos kilstelėjo į viršų. Ji atrodė sužavėta. Skotas nusprendė, kad ji jau susidomėjo. Geras ženklas. Puiku!

      Moteris iš lėto gurkštelėjo punšo ir įdėmiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

      – Ar sukiesi šiame versle? – kimiai paklausė ir jo libido sumurkė kaip į medžioklę išsėlinusi katė.

      Mmm. Ji ne tik jį sugavo. Ji supančios jį ir privers maldauti sau po kojomis, o jis net nesiskųs.

      Skotas nutaisė savo pasiruošęs seksui, kada tik užsimanysi šypsenėlę, kurią ypač mėgo, nes su ja paprastai nueidavo toli.

      – Jei atvirai, taip, – atsakė jis.

      Raudonplaukė nusijuokė. Nuostabus, žemas juokas.

      – Turėjau galvoje skyrybų verslą.

      – Esu nevedęs ir nesusižadėjęs, jei šito klausi, – žingsnelis artyn. – Ir nesusisaistęs jokiais kitais ryšiais.

      Geidulingos lūpos šyptelėjo.

      – Gaila. Būtų buvę smagu.

      Skotą neretai užklupdavo nepasirengusį, tačiau raudonplaukei užteko tik kelių žodelių. Nuo kada būti vienišam bėda? Ar jai tinka tik vedę?

      – Vis tiek gali būti smagu, – tarė supratęs, kad turi suktis greitai.

      – Ir jokių pinigų? – pasigirdo apgailestavimo gaida ir atodūsis. – Kurgi ne.

      Kas per velniava? Ją domina ne tik vedę, bet dar ir pinigingi? Kodėl ji Vilos vakarėlyje? O dar manė, kad jį domina viskas. Žinoma, tik ne sadomazochistiniai žaidimai. Mėgautis kitam teikiamu skausmu ar jį pakęsti – ne jam.

      Moteris pastatė savo punšą ant stalo, įkišo ranką į žalią it smaragdai vakarinę rankinę, ištraukė sidabrinį dėkliuką ir viena ranka jį atidariusi padavė paprastą, baltą vizitinę kortelę.

      – Keitė Kleri, – perskaitė. Ir… – O..O-oi.

      Vėl pasigirdo žemas juokas.

      – Skyrybų advokatė. Vilos skyrybų advokatė. Ji ne tik sėdi ant stalo, bet ir susiradusi šokių partnerį skrieja parketu, ir aš esu tuo visiškai patenkinta. Kokių dar citatų žinai apie skyrybas? – kilstelėjo antakį. – Na, žinoma, Za Za Gabor: „Jis išmokė mane tvarkyti namus, tai aš juos ir pasiliksiu.“

      Skotas nusijuokė. Jam gerokai palengvėjo, tačiau dabar susidomėjo ir įsiaudrino dar labiau.

      – Visiškai aišku, kodėl Vilai atiteko namas. Kas būtų drįsęs tau atsakyti?

      – Drįsta daug kas, bet laimėtojas gali būti tik vienas, o man patinka laimėti.

      Iš pradžių kaip katinas murkęs libido dabar suriaumojo.

      – Skotas Naitas. Architektas, – ištiesė ranką. – Etatinis nusikalbėtojas.

      Moteris tvirtai suėmė jo delną ir spustelėjo du kartus – ne per silpnai, bet ir nesutraiškė. Tobula.

      – Malonu susipažinti, Skotai. Gali kloti visus juokelius apie advokatus, kiek žinai. Gal kokio būsiu negirdėjusi?

      – Po antro smūgio man gali prireikti siūlių.

      Keitė pasiėmė savo punšo taurę.

      – Rankinėje turiu adatą ir siūlo, – gurkštelėjo. – Ir kabiamušį, jei nori… šiurkščiau.

      Skotas perbėgo ja akimis. Nuo kaklo iki vidurio šlaunų ją dengė aptempta, juoda suknelė. Visiškai paprasta ir nepaprastai viliojanti. Nuogos rankos ir kojos. Kūno spalvos aukštakulniai. Mažytė, žalia rankinė. Raudoni plaukai palaidi, o lūpos… Dieve brangus.

      Užuodus jos kvapą kūnu lengvai perbėgo šiurpas. Tuberozos. Jo mėgstamiausios.

      – Man esi panašesnė į plėšrūnę, o ne į taikdarę, – tarė vien tam, kad nenutrūktų pokalbis. Turėjo žūtbūt likti šalia jos, net jei dėl to reikėtų pradėti šnekėtis apie kelio sąnario keitimo operaciją.

      – Nes tokia ir esu.

      – Manęs neišgąsdinsi.

      – Kas tuomet?

      – Puikiai žinai, kas, Keite Kleri, tad galime eiti tiesiai prie esmės. Ar atėjai čia ne viena? Su kuo nors, ko neįveikčiau Rubiko kubo varžybose? – ir sulaikęs kvapą laukė atsakymų. Ne, ne, ne.

      – Ar Rubiko kubas tavo specializacija?

      – Na, su kubu man sekasi geriau nei artimoje kovoje, nors dėl tavęs galėčiau virsti gladiatoriumi.

      – Tada tau labai pasisekė, nes esu vieniša. Ar irgi turėsiu parodyti, ką sugebu su Rubiko kubu?

      – O tavo ilgi, ploni piršteliai miklūs?

      – Miklūs per vienuolika sekundžių, – ir liežuvio galiuku apsilaižė lūpas. – Bet galiu ir lėčiau.

      Skoto šnervės išsiplėtė pajutus jos kvapą, jos pergalę. Jis palinko į priekį. Dabar jie beveik lietėsi.

      – Norėčiau pamatyti, kaip tai darai ir greitai, ir lėtai.

      Ji ir vėl kilstelėjo antakį. To užteko, kad Skotas suprastų, kad lovoje ji būtų nuostabi, tačiau jis privalo patikrinti savo hipotezę. Galbūt šiąnakt…

      Keitė truputį atlošė galvą. Išdidžiai, lyg mesdama jam iššūkį.

      – Bus matyt.

      – Kas?

      – Koks tavo pasiūlymas.

      Jis jau ketino siūlyti iš čia nešdintis ir aptarti pasiūlymą kitur, kai staiga šalia išdygo Vila ir Robis. Prakeikimas. Na gerai, gal ir neišdygo, galbūt atėjo, bet jis buvo toks įsijautęs, kad nepastebėjo. Šiaip ar taip, jį sutrukdė labai ne laiku. Knietėjo į ką nors trinktelti.

      – Keite, džiugu matyti, kad jau susipažinai su Skotu, – tarė Vila. Atrodė laiminga ir susijaudinusi. – Bet jo tarp tavo klientų nebus. Jis užkietėjęs „Žaliojo rifo“ viengungis!

      Skotas net krūptelėjo. Toks apibūdinimas tiko homoseksualui arba mergišiui. Robis užjaučiamai paplekšnojo jam per nugarą.

      Keitė negalvotų, kad jis homoseksualus. Tik ne po pokalbio, kurį tie du pertraukė.

      Kita vertus… mergišius? Šito nepaneigsi, tačiau