Viskas, ko jis norėjo. Emily McKay

Deltoną blizgančias, mėlynas, įdėmias akis.

      – Jums visiems bus įdomu, nes tas, kuris suras dingusią įpėdinę, paveldės visas Keinų įmones.

      Na, žinia, be abejonės, viską pakeitė.

      Deltonas visada žinojo, kad jo tėvas yra šunsnukis, bet kad toks? Niekada nebūtų pamanęs, kad galėtų taip sugalvoti.

      Deltonas paaukojo savo gyvenimą Keinų įmonėms. Kompanijos jis neatiduos be kovos.

      – O kas bus, jeigu niekas jos neras?

      Visi esantys kambaryje nuščiuvo, Holisteris šaižiai kvėpavo, kol galiausiai sušnabždėjo:

      – Visas mano turtas atiteks valstybei.

      Pirmas skyrius

      – Jis tikrai to nepadarys, – pasakė Grifinas ir atrakinęs savo buto duris įleido Deltoną. – Keinų įmonės jam ne mažiau brangios nei kitiems. Jis niekada neleis valstybei išparduoti savo kompanijos dalimis.

      – Jeigu būtų kalbėjęs kitas žmogus, pritarčiau tau. – Deltonas laukė, kol Grifinas įjungs šviesą ir jie galės eiti į svetainę. – Bet tėvas neapgaudinėja. Tu žinai.

      Grifinui priklausė prabangus butas miesto centre, kur gyveno ir Deltonas. Kai Poršija paprašė skyrybų, Deltonas pardavė savo butą, kuris buvo dviem aukštais žemiau už Grifino. Pastatas buvo arti darbo, labai brangus, bet parduotas buvo nesugaišus nė dienos pas nekilnojamo turto agentą.

      Grifino bute dominavo šviesi oda ir gelsvas chromas. Butas buvo brangus ir modernus, ir – kaip pasirodė Deltonui – per daug nejaukus. Iš kitos pusės, paties Deltono būstas buvo apstatytas taip, tarsi seniai niekas jame negyventų, todėl jis nelabai galėjo kritikuoti brolio namų.

      Deltonas pasuko tiesiai į erdvę priešais televizorių. Grifinas mostelėjo į barą, įtaisytą kamputyje. Linktelėjimu parodė į butelių eilę.

      – Ko norėsi?

      Deltonas žvilgtelėjo į laikrodį.

      – Dar net ne vidudienis.

      – Teisingai. Bet po sensacingos tėvo žinios, manau, reikia išgerti.

      – Puiku. – Nejaugi jis prieštaraus? Gal stiprus gėrimas sugrąžins žemę po kojomis, nes dabar atrodo, kad ji kažkur pradingo. – Išgersiu viskio.

      Grifinas pavartė akis, tarsi norėtų Deltonui pasakyti, kad šis yra kvailys. Paskui ištraukė kelis butelius – nė viename nebuvo viskio – ir taškydamas supylė į kokteilių plaktuvą.

      – Kaip manai, ar jis teisiškai galėtų taip pasielgti?

      – Deja, manau, taip. – Deltonas ranka persibraukė plaukus. – Žinoma, motina gautų kitą turtą: namus, automobilius, pinigus. Bet visas Keinų kapitalas yra jo, ir jis gali daryti ką panorėjęs. Jis būtų padalytas po lygiai mums trims. O dabar niekas nežino, kaip bus.

      – Suprantu, kad tu gali prarasti daugiausia. Ką ketini daryti?

      Deltonas nusivilko švarką ir numetė jį ant sofos ranktūrio. Dūsaudamas atsisėdo ir pasitrynė veidą. Kadangi reikalai susiję su keistais tėvo kėslais, jis, be abejonės, gali prarasti daugiausia. Visą gyvenimą paaukojo, kad taptų puikiu Keinų įmonių kompanijos vadovu. Kiekvienas pasirinkimas, kuriuos darė nuo dešimties – nuo vaikiško laisvalaikio leidimo ir užsiėmimų po pamokų vidurinėje iki koledžo ir santuokos – buvo susiję su Keinų įmonėmis. Jis nepaleis visko dėl tėvo užgaidos.

      – Viena galimybė yra laukti, kol šunsnukis numirs, ir paduoti į teismą.

      Grifinas uždengė sidabrinį plaktuvą ir energingai ėmė sukinėti.

      – Tuomet tėvo turtai bus areštuoti teismo kokį dešimtmetį ar panašiai. Neblogas bandymas.

      Deltonas pasilenkė į priekį ir alkūnėmis atsirėmė į kelius.

      – Jeigu jis negulėtų mirties patale, aš jį už tai nugalabyčiau.

      – Aš tau padėčiau, – sukikeno Grifinas ir įdėjo į stiklines ledukų, paskui supylė kokteilį. – Gerai, kad tu patinki tarybai. Jei tėvo kapitalas atiteks valstybei, visas jam priklausantis Keinų turtas vis tiek bus parduotas? Jis juk nesudaro valdančiosios daugumos. Taryba tikriausiai ir toliau klausys tavęs.

      – O tau ir toliau priklausys tarptautinių reikalų viceprezidento pareigos.

      Grifinas sukikeno.

      – Taip. Būtų tobula.

      Abu žinojo, kad Grifino darbas nėra sunkus, tokio jis niekur nerastų.

      Grifinas papjaustė žalios citrinos: po vieną išspaudė į stiklinę, kitą įmetė į kokteilį.

      – Žinoma, tu nebūsi beprotiškai turtingas, bet vis tiek liksi Keinų įmonių vadovu.

      – Taip, toks scenarijus būtų pats geriausias. – Deltonas paėmė stiklinę, kurią jam atkišo brolis, ir įdėmiai pažvelgė į šviesiai žalią kokteilį. – Čia ne viskis.

      – Dvejus metus maišiau kokteilius koledžo laikais. Manau, kad galiu tau pasiūlyti ką nors geresnio nei viskis. Plečiu tavo akiratį.

      Deltonas dvejodamas paragavo. Neįtikėtinai geras skonis, ne toks saldus kaip Margarita, bet ganėtinai stiprus, kad apsvaigintų suaugusį vyrą, ypač tą, kuris šiandien gavo spyrį į užpakalį.

      – Na, taip, taryba tikriausiai parems mane. – Iš patirties žinojo, kad apie geriausią planą galima tik pasvajoti. Realybė būna kitokia. – Bet greičiausiai bus taip, kad vienas iš konkurentų įsikibs mūsų kompanijos ir sieks ją užvaldyti. Šepardo kapitalo padėtis tam puikiai tinka. Tokiu atveju, aš greičiausiai būčiau atleistas, o Keinų įmonės išnarstytos po kaulelį.

      Dabar žavi Grifino šypsena virto paniurusia tiesia lūpų linija. Jis kilstelėjo stiklinę ir karčiai tarė:

      – Už mūsų mylintį tėvą.

      Deltonas trinktelėjo į stalą ir išmaukė gerą gurkšnį gėrimo, bemaž tikėdamasis, kad gėrimas jį nudės. Jiedu su Grifinu niekada nebuvo labai artimi. Holisteris auklėjo juos kaip konkurentus. Net dabar, kai juos jungia bendras pasibjaurėjimas tėvo triukais, Holisteris verčia juos kasti vienas kitam duobę.

      Alkoholis degino gerklę, ir pagaliau Deltonas garsiai paklausė:

      – Ar bandysi ją surasti?

      Grifino veidas susiraukė taip, kad atrodė, jog jis ketinąs spjauti kokteilį skersai per kambarį.

      – Dieve, ne. Ko man reikia iš Keinų įmonių?

      – Tik pasitikslinau. – Deltonui šovė mintis. – Yra viena galimybė, kurios neapsvarstėme. Kuperis gali surasti merginą.

      Kuperis, be abejonės, yra lygties nežinomasis. Deltonui buvo septyneri, o Grifinui ketveri, kai Holisteris parsitempė į namus penkiametį Kuperį ir pristatė jį kaip savo sūnų. Jis leido vasaras kartu, kol mirė jo motina, jam einant aštuonioliktus metus. Kuperis su jais gyveno beveik dvejus metus ir pridarė visokių problemų, iki išvyko mokytis į koledžą. Jie nelabai sutarė.

      Grifinas išmaukė likusį kokteilį.

      – Kuperis kompaniją galėtų išdalyti lengva ranka, taip pat kaip Šepardo kapitalas.

      Tikėtina, kad tai tiesa… Deltonas spoksojo į neaiškias žalsvo gėrimo drumzles. Jeigu Kuperis suras paveldėtoją, Keinų įmonės nepriklausys Deltonui – taip, kaip turėtų būti.

      Grifinas išvarvino iš plaktuvo paskutinius kokteilio lašus į abiejų taures.

      – Na, ir kaip tu ketini surasti paslaptingąją mūsų seserį?

      – Dienos