Viskas, kas jai skirta. Emily McKay

blizgio. Surado tik sodrios vyšnių spalvos lūpdažį, kuriuo pasitepdavo lūpas, kai reikėdavo iškęsti prailgusias ligi kepinių krautuvėlės uždarymo valandas, o turėdavo atrodyti elegantiška ir patraukli. Šiandien elegancija ir patrauklumas nieko verti. Pravers vien taktas ir supratingumas.

      Megė įbruko lūpdažį atgal, persimetė rankinės dirželį per petį, bet, kai lipo iš automobilio, pasigirdo telefono skambutis.

      Jei tai būtų kas kitas, ne jos draugė Dženina, Megė būtų laukusi, kol skambutis persijungs į balso paštą. Tačiau Dženina, kuri paprastai padėdavo tvarkyti su kepinių krautuvėle susijusius reikalus, šiuo metu prižiūrėjo Perlę, Megės dukterį, o Megė trumpam išvažiavo į Hjustoną, taigi ji įsliuogė atgal į automobilį ir, užtrenkusi dureles, atsitvėrė nuo Hjustono eismo keliamo triukšmo. O atsiliepė štai kaip:

      – Ar Perlei viskas gerai?

      – Puikiai, mieloji. Tarpsta kaip vyšnia šokolade.

      Nerimo banga šiek tiek atslūgo.

      – Tada kodėl skambini?

      – Ar jau baigei?

      – Iki Hjustono juk dvi valandos kelio. Ne, nebaigiau. Ką tik atvažiavau.

      – Meluoji. Tau nusispjauti į greičio ribojimo ženklus. Galvą guldau, kad atvairavai prieš pusvalandį, o dabar lūkuriuoji prie banko ir spoksai kaip avelė į keverzonę virš durų „Šepardo bankas ir patikos fondas“.

      – Visai ne. – Megė pažvelgė į rankinį laikrodėlį. Ji čia tik dvidešimt dvi minutes. O užrašas visai ne virš durų. Dešimties pėdų aukščio raidės pritvirtintos prie išorinės sienos keturiasdešimt antrame pastato aukšte. Ir anaiptol nespokso kaip avelė, veikiau prisimerkusi. – Nieko panašaus Grantui Šepardui nebejaučiu, ir tą žinai. Jis meluoja, apgaudinėja ir…

      – Tau nebūtina to daryti, – taikiai pasakė Dženina.

      – Žinau. – Megė kilstelėjo ranką prie kaktos, patrynė ir spustelėjo nykščiu šalia akiduobės, kad numalšintų gilyn į smegenis besiskverbiančią nervinę įtampą.

      – Rasime kitą būdą.

      – Žinau, – pakartojo Megė. Tik kitų būdų nėra. Jos dukteriai reikėjo operuoti širdį. Megei per sunku mokėti draudimo išskaitą ir išlaikyti kepinių krautuvėlę. Uždariusi krautuvėlę, ji netektų darbo, o tada vargu ar įmanytų mokėti. Šaunūs Viktorijos miestelėnai susitelkė ir ėmė rinkti Perlei lėšas. Prisidėjo visi. Ta diena Megei buvo nuostabiausia, džiugino širdį.

      Vis dėlto sukaupta tik devyni tūkstančiai dolerių. O vien operacija atsieis beveik penkiasdešimt tūkstančių. Megės draugai ir pažįstami, kurie mylėjo ir rūpinosi Perle, surėmė pečius ir stengėsi kaip įmanydami. Bet tai padengs tik penktadalį išlaidų.

      Net jei sukauptų pinigų išskaitai, dar laukia fizioterapija. O ateityje – dar daugiau procedūrų. Specialistų konsultacijų. Ir viskam reikės nemažos sumos. O tiek pinigų ji neturi. Bet Perlės tėvas pinigingas. Po galais, pinigai – jo verslo pagrindas.

      Ar nebūtų teisinga, jei jis už viską sumokėtų?

      Juk jis – Perlės tėvas.

      Megė kreipsis į jį ne kokios išmaldos. Elgsis, kaip privalo.

      Tik būtų daug paprasčiau, jei jis žinotų turįs dukterį.

      – Mieloji, – Dženina pagaliau nutraukė užsitęsusią tylą. – Liaukis trynusi sau virš akies. Žinai, kad tavo oda jautri, juk nenori, kad išmuštų dėmėmis prieš susitinkant su Grantu Šepardu po tiek metų.

      Megė kaip nudegusi atitraukė ranką ir spragtelėjusi atlenkė veidrodėlio dangtelį. Velnias. Visą išmušė dėmėmis.

      Trakštelėjusi uždarė. Ne, kaip tik gerai. Dėmės – tai, ko reikia. Nuleido iš aukštybių. Priminė, kad tarp jų nebebus intymumo. Niekada.

      – Nagi, žingsniuok ir pareikalauk, tigre. Tau pavyks!

      Dženina padėjo ragelį nebelaukdama, kol Megė išklos, kas kunkuliuoja jos viduje.

      – Taip, – sumurmėjo Megė. – Žingsniuosiu ir pareikalausiu.

      Ji išsiropštė iš automobilio ir žengė per gatvę. Aikštėje priešais Šepardo banko ir patikos fondo pastatą skleidė šakas ąžuolai, tryško trys fontanai ir stovėjo daugybė lauko staliukų. Ir nors Hjustonas nepasižymėjo dideliais pėsčiųjų srautais, vis dar buvo priešpiečius valgančių ir besimėgaujančių puikiu oru žmonių. Eidama link šaligatvio Megė turėjo sukiotis į šonus.

      Ji dar tebebuvo kitoje aikštės pusėje, kai Šepardo banko ir patikos fondo durys atsivėrė ir į vidurdienio saulės kaitrą žengė Grantas Šepardas. Megė nevalingai sulėtino žingsnius. Automobilio signalas perspėjo, kad ji paskubėtų pereiti per gatvę.

      Staiga Megės regos laukas susiaurėjo. Lyg tematytų tik jį vieną ir aplinkui nieko daugiau. Juodu matėsi seniau nei prieš dvejus metus. Jis gerai atrodo. Aukštas ir, kaip visada, geros formos. Gelsvai rusvi plaukai mažumėlę per ilgi. Pernelyg susitaršę. Lyg ir nebūdinga naujovių nemėgstančiame mieste. Bet kostiumas griežto verslo stiliaus. Kaip ir dera. Lūpose ta pati šypsenėlė. Ji traukia moteris lyg magnetas.

      Dėl tos šypsenos moterys netenka galvos.

      Megė krestelėjo galvą ir atmintyje iškilo, kad prieš dvejus metus matė Grantą paskutinį kartą, nes jis dingo be pėdsakų – vidury nakties vogčiomis išslinko iš jos lovos.

      Taip, šitai ji būtinai prisimins.

      Tad, prieš žengdama prie Granto, Megė suvaldė širdies ir hormonų siautulį. Tik regos laukas praplatėjo, ir ji pastebėjo šalia Granto stovinčią moterį – liekną it nendrė blondinę, beveik lygią su juo. Nors buvo liekna, turėjo savotiško glebnumo, kurį paryškino tai, kad Grantas laikė ją globėjiškai apkabinęs per nugarą. Laikysena bylojo apie artumą, prieraišumą ir bičiulystę. Megės galvoje suskambo pavojaus varpai.

      Ji sustojo lyg apmirusi ir nė nejuto, kad kliudo paskui ją einantiems žmonėms. Prieš moteriai atsisukant, jau žinojo, ko tikėtis. Ji graži, rafinuota, madinga. Tikra Megės priešingybė.

      Ir dar ji nėščia.

      Megė tuo nė neabejojo ir, moteriai atsisukus, iš karto nė nesuvokė, ką regi prieš akis.

      Graži – tiesa. Rafinuota – taip. Bet ne nėščia. Ne. Dar blogiau.

      Moteris laikė rankose kūdikį. Gražutį, sveiką, putlutį kūdikėlį. Tikrą tobulybę.

      Aukštuomenės gražuolė Granto Šepardo žmona padovanojo jam sveiką ir visais atžvilgiais tobulą kūdikį.

      O jųdviejų duktė turi Dauno sindromą ir prieširdžių pertvaros ydą.

      Megei niekada nešovė į galvą mintis, kad Perlė kuo nors prastesnė už kitus vaikus. Tiesa, mažas plyšelis jos širdutėje kėlė rūpesčių dėl sveikatos, ir dėl to kartais Megė nerimaudavo. Bet Perlė juk savitai tobula.

      Tik ar Grantas tai supras? Ar suvoks, kokia Perlė nuostabi? O jei ne, ar jai pavyks apsaugoti Perlę?

      O po prigimtiniu motinos noru apsaugoti vaiką slypėjo kitas, daug daugiau painiavos keliantis jausmas.

      Įsirangė pavydo kirminėlis, ir ne dėl to kūdikio ar Perlės, o vien dėl moters, kuri pasirodė esanti Granto žmona.

      Megė nenorėjo būti ta tobula blondinė. Netroško nei jos turtų, nei apdarų, nei kūdikio, kurio širdutėje tikriausiai nėra plyšelio. Ji buvo patenkinta savo sąskaita banke, plaukais, drabužiais ir dukrele. Jai nereikia nieko, ką turi ši moteris. Tik bematant suvokė, kad galbūt tebetrokšta Granto, ir tai mirtinai ją išgąsdino.

      Kaip jai dabar kalbėtis su