Visa tiesa apie moteris. Jennifer Hayward

kurią medžiodavo žurnalistai, pasisveikino su šešių darbuotojų grupele ir įsidėmėjo, kas ypatingai stengiasi ir ateina anksčiau. Džeraldas iš finansų skyriaus jį apdovanojo pašaipia šypsena, tarsi jie ten, viduje, būtų išgirdę kokį juokelį. Dženiferė Tomas, vieno viceprezidento asistentė, kuri paprastai pasiduodavo jo žavesiui, dviprasmiškai dėbtelėjo išgirdusi jo draugišką labas rytas ir neaiškiai kažką murmtelėjo. Moteris iš juridinių konsultacijų skyriaus – koks jos vardas? – atsuko jam nugarą.

      Keista.

      Neįprasta atmosfera pasirodė esanti dar nesuprantamesnė, kai durys atsivėrė vadovybės aukšte ir jis tyliai žingsniavo iki savo kabineto. Dar viena asistentė keistai į jį žvilgtelėjo. Jis nuleido akis. Gal kokteiliu apsitaškė marškinius? Dantų pasta išsiterliojo veidą?

      Energetinio kokteilio dėmių galimybė buvo atmesta, Džaredas susiraukė, išvydęs penkiasdešimtmetę asistentę Mariją, kai ji perdavė jam naujienas.

      – Kas šiandien visiems negerai? Saulė šviečia, pardavimai išaugo…

      Marija sumirksėjo.

      – Jūs nebuvote prisijungęs ir neskaitėte naujienų?

      – Tu žinai mano nusistatymą, – kantriai atsakė. – Pirmas kelias dienos valandas praleidžiu ieškodamas viduriuko. Pusę aštuonių dar ganėtinai anksti domėtis, kokia kvailystė apsėdo visą pasaulį.

      – Teisingai, – sumurmėjo ji. – Na, tikriausiai norėsite palikti budizmo prieglobstį šalikelėje ir kaipmat prisijungsite, kol atvažiuos Semas Valtersas. Jis čia bus vienuoliktą.

      Džaredas suraukė antakius, kai buvo paminėtas Stounų pramonės tarybos pirmininkas.

      – Aš nesitariau su juo susitikti.

      – Dabar teks tai padaryti, – atsakė moteris. – Džaredai… aš… – ji padėjo rašiklį ir pažvelgė jam tiesiai į akis. – Jūsų dokumentas, pareiškimas praėjusią naktį netyčia buvo išplatintas internete.

      Jis pajuto, kaip išbalo. Gyvenime parašė du pareiškimus. Vieną, kai įsteigė Stounų pramonę ir išdėstė savo kompanijos viziją, o kitas buvo konfidencialus juokelis, kuriuo praėjusią naktį pasidalijo su artimiausiais bičiuliais, po labai smagaus vakaro, praleisto mieste.

      Jis nebuvo skirtas visuotiniam vartojimui.

      Iš Marijos veido Džaredas suprato, kad ji kalbėjo ne apie Stounų pramonės pareiškimą.

      – Kaip tai buvo netyčia išplatintas? – lėtai tardamas žodžius paklausė jis.

      Moteris atsikrenkštė.

      – Dokumentas… Visas dokumentas yra internete. Mano motina atsiuntė jį man šįryt. Ir paklausė, ką aš sau galvoju, dirbdama jums.

      Jam toptelėjo, kad šitaip negalėjo nutikti, nes nė vienas iš jo bičiulių nebūtų su juo taip pasielgęs. Ne tada, kai juokelis buvo skirtas tik jiems… Ar gali būti, kad kažkas įsilaužė į jo elektroninį paštą?

      Jis įsmeigė akis į rankoje sugniaužtų naujienų pluoštą, pajuto, kaip suspaudė krūtinę.

      – Nejau viskas taip blogai?

      Marija atkišo lūpas:

      – Jis prieinamas visiems.

      Manydamas, kad sutirština spalvas, galiausiai jis suprato, kokia yra tiesa, kai po trijų valandų į jo biurą įžengė jo mokytojas ir patarėjas Semas Valtersas: Džaredo juridinių konsultacijų ir viešųjų ryšių komandos buvo nusistačiusios prieš jį. Šešiasdešimt penkerių metų finansų genijus buvo nepatenkintas.

      Džaredas mostu parodė visiems, kad atsisėstų, ir pabandė užbėgti už akių.

      – Semai, tai didelis nesusipratimas. Mes paskelbsime, kad tai tebuvo pokštas, ir rytoj kalbos nurims.

      Jo viešųjų ryšių atstovė Džiulija Volkot kilstelėjo antakį.

      – Džaredai, mes sulaukėme dviejų milijonų priešiškų pareiškimų ir šis skaičius auga. Moterys ketina boikotuoti mūsų produktus. Taip lengvai nenurims.

      Jis atatupstas atsirėmė į savo stalą, pilvas, kurį šįryt iš paskutiniųjų ištreniravo, susitraukė dėl to, kad jis neturėjo sveikos nuovokos ir apskritai viską išdėstė ant popieriaus. Bet buvo vienas dalykas, kurio jis niekada neviešino – tai silpnumas. Ypatingai dabar, kai pasaulis ketino suėsti jį gyvą.

      – Ką siūlot man daryti? – kaip įprastai pasipūtęs lėtai paklausė Džaredas. – Maldauti moterų atleidimo? Atsiklaupti ir prisiekinėti, kad nenorėjau to pasakyti?

      – Taip.

      Jis nepatikliai nužvelgė ją.

      – Tai buvo pokštas draugams. Adresuotas patikimiems žmonėms.

      – Dabar šis pokštas adresuotas visai planetai, – ramiai pasakė Džiulija. – Adresavimas yra vienintelis dalykas, kuris kaip tik dabar tave išgelbės.

      Šleikštulys pilve sustiprėjo. Semas sukryžiavo rankas ant krūtinės.

      – Šis reikalas susijęs su teisėtvarka. Su žmogaus teisėmis… Be to, manau, nereikia tau priminti, kad Deivido Gegnono dukra yra moterų organizacijos narė. Ji tikrai nebus patenkinta.

      Džaredas rankomis įsikirto į medinio stalo viršų. Puikiai žinojo apie Mišelės Gegnon narystę taryboje. Dukra vieno didžiausių Europoje vartojamosios elektronikos mažmenininkų – Meisono elektronikos, su kuria Stounų pramonė vykdė novatorišką penkerių metų projektą, skirtą išplatinti produkciją po visą pasaulį. Ji nebus patenkinta. Bet tiesą pasakius… Tai juk tebuvo pokštas.

      Jis giliai atsiduso.

      – Pasakykite man, ką turime daryti.

      – Turime paskelbti pasiaiškinimą, – pasakė Džiulija. – Pavadinti pareiškimą prasto skonio privačiu juokeliu. Pasakyti, kad jis nieko bendro neturi su tikruoju tavo požiūriu į moteris, nes į jas tu žvelgi su didžiausia pagarba.

      – Aš tikrai gerbiu moteris, – įsiterpė Džaredas. – Tik nemanau, kad jos visada atviros savo jausmams.

      Džiulija apdovanojo jį įdėmiu žvilgsniu.

      – Kada paskutinį kartą paskyrei moterį į vadovaujantį komitetą?

      Niekada. Jis ranka persibraukė plaukus.

      – Duokite man čia dirbančią moterį ir aš ją paskirsiu.

      – Ką manai apie Beilę Sent Džeims? – Semas kilstelėjo vešlų antakį. – Regis, tu vienintelis galvoji, kad ji neverta užimti viceprezidentės postą.

      Džaredas susiraukė.

      – Beilė Sent Džeims yra išimtis. Ji nepasiruošusi. Jos manymu, ji gimė pasiruošusi, bet ji dar nepasiruošusi.

      – Tu turi pasielgti kilniai, – dar kartą pabrėžė Semas, jo balsas skambėjo nepaprastai tvirtai. – Dabar tu vaikštai labai plonu ledu, Džaredai, – giliai išvagotas jo patarėjo veidas visais atžvilgiais siūlė išeitį. – Duok jai darbą. Paruošk ją.

      – Šis pasirinkimas ne pats geriausias, – pasiūlymą atžariai atmetė Džaredas. – Jai dar reikia subręsti. Dėl Dievo, jai tik dvidešimt devyneri. Jos paskyrimas viceprezidente sukels šurmulį.

      Semas ir vėl kilstelėjo antakį tarsi norėdamas priminti, kad dabar taryboje Džaredas vargu ar sulauks palaikymo. Lyg jam būtų reikėję priminti, kad kompanijos, kurią jis iš kuklios pavertė žinoma visame pasaulyje, valdymas atsidūrė pavojuje. Jo kompanijos.

      – Duok jai tą darbą, Džaredai, – Semas