Skyrybų vakarėlis. Jennifer Hayward

beveik kaip teiginys ir pakibo tarp jų lyg iššūkis. Lilei nugara nuvilnijo virpulys.

      – Neturiu nuo sesers paslapčių.

      – Tai asmeniška. – Vyras pervėrė Lilę skvarbiu žvilgsniu. – Jeigu nenori, kad visi iki vieno Niujorko straipsnių autoriai žodis žodin atkartotų mūsų pokalbį, siūlyčiau pasikalbėti akis į akį.

      Prisiminusi, kad vos prieš kelis mėnesius jos vardas pagaliau išnyko iš laikraščių, Lilė pripažino, kad mintis gal ir nėra tokia prasta.

      – Gerai.

      – Geibas tau užsakys prie baro gėrimą, – atsisukęs į Aleks, pasakė Rikardas.

      Šioji pabalino akis.

      – Kaip suprantu, šį vakarą esi nusiteikęs surengti karą tarp de Kampų ir Andersonų šeimų.

      – Žmogus priešiškumą jaučia tik tiems, kurie jam kelia stiprias emocijas, – pasišaipė Rikardas. – Pasistenk nesudraskyti Geibo į skutelius, gerai?

      – Ar tai tikrai gera mintis? – sumurmėjo Lilė labiau sau nei Rikardui, kad atitrauktų dėmesį nuo jai ant juosmens besiilsinčio šilto vyro delno. Jaudintis dėl sesers tikrai nevertėjo – Aleks mokėjo pasirūpinti savimi.

      – Jie mėgsta vienas kitą užgaulioti. Pasierzinimas jiems taps vakaro vinimi.

      Lilė stengėsi neatsilikti nuo plačių savo vyro žingsnių. Rikardas pakilo į trečią aukštą, kur buvo miegamieji. Linktelėjęs viršuje stovinčiam apsaugos darbuotojui, pasuko koridoriumi.

      – Kodėl mane čia vediesi? – rausdama nuo susidomėjimą išduodančio apsaugos darbuotojo žvilgsnio, paklausė Lilė. – Kodėl negalime pasikalbėti darbo kabinete?

      Rikardas nesustodamas žingsniavo pro svečiams skirtus miegamuosius prie šeimyninio.

      – Nenoriu rizikuoti būti išgirstas pašalinių ausų. Pasikalbėsime mūsų miegamojo terasoje.

      – Tavo miegamojo, – pataisė Lilė. – Be to, nemanau, kad…

      – Basta, Lile, – atgręžęs į žmoną piktą žvilgsnį, nutraukė ją Rikardas. – Esu tavo vyras, o ne koks nors į lovą mėginantis įsivilioti vaikigalis.

      Lilė susičiaupė ir žengė pro dvivėres duris į šeimyninį miegamąjį. Kad ir kiek jai tai turėjo kainuoti, neketino žiūrėti į lovą su baldakimu, kurioje jiedu drauge buvo praleidę tiek daug naktų. Vienas žvilgsnis, ir galvoje kiltų galinga erotinių prisiminimų audra. Mūsų santuokinė lova. Vieta, kurioje ji su Rikardu visada rasdavo bendrą kalbą.

      Rikardas stumtelėjo dvivėres duris į plačią terasą. Palei kraštą žmonai pasodinti rožių krūmai jau buvo apsikrovę žiedais ir skleidė dievišką aromatą. Ak.

      Ryžtingai užgniaužusi sentimentalumą, Lilė sustojo priešais savo vyrą.

      – Na? – priešiškumą išduodančiu tonu pradėjo ji. – Ką nori man pasakyti?

      Rikardo veidas apsiniaukė.

      – Tesoro, nesi tokia sunki, kad negalėčiau tavęs persimesti per kelį ir išperti kailio. Paerzink mane labiau, ir pamatysi, ką padarysiu.

      Nuo tokio gundomo vaizdinio Lilei skruostai užkaito. Jos pačios siaubui, sąmonė kaipmat griebėsi užuominos, ir galvoje nupiešė erotišką viziją: Rikardas, pasiguldęs ją ant tvirtų šlaunų, delnu priekaištingai pliaukši per jos spurdančius nuogus sėdmenis. O, Dieve.

      Vyro veidas iš pasitenkinimo persikreipė.

      – Išsigandai, tiesa? Mums užtenka štai taip vienas į kitą prabilti ir kaipmat įvyksta elektros išlydis.

      – Rikardai, kad tave kur. – Lilė plačiai pražergė kojas ir pažvelgė vyrui į akis. – Ilgiau nei metus mėginu tave priversti pasirašyti skyrybų dokumentus, bet mano prašymą kaskart atmeti. Paskui lyg perkūnas iš giedro dangaus išgirstu apie oficialų skyrybų vakarėlį. Ko iš tiesų nori?

      Rikardas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir atsilošė į turėklą.

      – Jeigu būtum sutikusi su manimi pasimatyti, galbūt man nebūtų tekę imtis tokių priemonių.

      – Mūsų sąjunga niekam tikusi. Pats žinai.

      Rikardas degančiomis akimis nužvelgė žmoną nuo galvos iki kojų.

      – Tai didžiausias melas, kokį tik esu girdėjęs, ir tu tai žinai.

      Lilė apsivijo save rankomis.

      – Santuokos pagrindas yra ne vien tik seksas.

      – Lile, mus siejo daugiau nei seksas. – Žemas vyro balsas sušvelnėjo, įgavo aksominius pustonius, nuo kurių Lilė ištirpdavo per nanosekundę. – Kur kas daugiau.

      – To nepakako! Ar žinai, kokia laiminga jaučiausi visus pastaruosius metus?

      Rikardas išbalo kaip popierius.

      – Kadaise jautėmės laimingi.

      Pajutusi aštrų skausmą krūtinėje, Lilė tvirčiau apsivijo save rankomis.

      – Pats žinai, kad mums geriau skyriumi.

      – Niekada su tuo nesutiksiu.

      – Noriu skyrybų, – kilstelėjusi smakrą, pareiškė Lilė. – Jeigu nesutiksi pasirašyti dokumentų, mano advokatas kankins tave tol, kol palūši.

      Rikardas tvirtai suspaudė lūpas.

      – Procesą galiu vilkinti iki amžinybės.

      – Kodėl? – Nusibraukusi nuo veido plaukus, Lilė įsmeigė į vyrą nevilties kupiną žvilgsnį. – Tarp mūsų viskas baigta. Įskaudinome vienas kitą tiek, kad užteks iki gyvenimo galo. Nuo šiol turime eiti kiekvienas savo keliu.

      Rikardas piktai susikišo rankas į kišenes, bet neištarė nė žodžio. Nuožmi, pasiruošimą kovai išduodanti veido išraiška Lilei buvo be galo gerai pažįstama. Tarp jų įsivyravo tokia spigi tyla, kad Lilei tik didelės valios pastangomis pavyko nustovėti vietoje.

      – Gerai.

      – Kas gerai? – įsistebeilijusi Rikardui į veidą, nustebo Lilė.

      – Pasirašysiu skyrybų dokumentus. Su viena sąlyga.

      Lilė žinojo, kad privalo tuojau pat sprukti, nešdintis iš čia kaip galima greičiau. Tačiau negalėjo prisiversti žengti nė žingsnio.

      – Noriu, kad liktum mano žmona dar šešis mėnesius.

      Jos žandikaulis nukaro.

      – K-ką?

      – Mano tėvui atrodo, kad tarybos akivaizdoje, prieš jos nariams apsisprendžiant, ką norėtų matyti nauju kompanijos vadovu, privalau atrodyti solidžiau. – Vyras kilstelėjo pečius ir ciniškai nusišypsojo. – Akivaizdu, kad mano naujas įvaizdis jų neįtikino.

      Lilė su visa į žemę lekiančio ir susinaikinti pasmerkto meteorito jėga grįžo į realybę. Kad ir kokias iliuzijas buvo puoselėjusi dėl Rikardo nenoro su ja skirtis motyvų – o pagaliau sau pripažino svajojusi, – visos sprogo kaip didžiulis burbulas. Lilei ėmė nežmoniškai peršėti akis.

      – Tai juokinga, – tepajėgė sušvokšti ji. – Lenktyniavimo atsisakei jau prieš trejus metus.

      – Yra kaip yra, – gūžtelėjęs pečiais, pasakė Rikardas. – Negaliu pakeisti tarybos nusistatymo.

      Lilė kone paspringo nuo tokios absurdiškos situacijos. Kai jie gyveno kartu, Rikardas kiek įmanydamas stengėsi išsklaidyti aplinkinių apie jį susidarytą jauno nutrūktgalvio lenktynininko, kuriam nerūpi šeimos verslas, įvaizdį.

      – Mūsų