Skirta nuodėmei. Joss Wood

viskas gerai… vis dar vienišas, vis dar darboholikas. Pastaruoju metu užsiėmęs didžiuliu viešbučių projektu Singapūre. Tai stambiausias projektas jo karjeroje.

      Eimė galiausiai pakėlė akis į Vilą.

      – Ar dar bendrauji su kitais, su kuriais atostogavome? Brodžiu, Šantale, Skotu?

      Vila gūžtelėjo pečiais.

      – Retkarčiais. Per socialinius tinklus. Kartais apsikeičiame vienu kitu elektroniniu laišku. Šantalė ir toliau šoka, Skotas – vienas geriausių Sidnėjaus architektų, Brodis – kompanijos, kuri organizuoja prabangias išvykas jachtomis po Auksinę pakrantę, širdis ir siela. Nesimatėm nuo tada, kai judu su Brodžiu išvykote. Viskas pasikeitė.

      Džiaugdamasi, kad pokalbis nukrypo nuo jos subyrėjusios santuokos, Vila mintimis grįžo į vasarą Sekminių salose. Būrelis nepažįstamųjų atvyko į prabangų Žaliojo rifo kurortą nusiteikę pradėti atostogų sezoną – dirbti kiaurą dieną ir linksmintis kiaurą naktį.

      Vis dar buvo keista, kad penki – šeši, jei skaičiuotų Luką, – taip susidraugavo, nors visi buvo labai skirtingi.

      Atrodė, kad juokėsi, mylėjo, gėrė ir linksminosi be galo. Jiems tai puikiai sekėsi. Pirmi du mėnesiai praskriejo neįtikėtinu greičiu, o po to idilę sugriovė dvi nelaimės. Viską aptemdė kaltė, nerimas ir atsiprašinėjimai. Magiškai atsiradęs tarpusavio supratimas dingo, o Vila pasuko keliu, dėl kurio dabar gailėjosi.

      – Grįžkime į pradžią. Kalbėjome apie judu su Veinu ir skyrybų priežastis, – prabilo Eimė ir papildžiusi taures kilstelėjo antakį.

      – Ak… taip.

      – Taip.

      Kaip keista, kad net po tiek laiko su Eime galėjo kalbėtis lyg būtų išsiskyrusios vakar… kaip keista ir kartu smagu.

      Iš šalies atrodytų nesuvokiama, kad jos geros draugės… Eimė protinga, viliokiška, mėgstanti bendrauti, o Vila tyli, naivi ir ne tokia triukšminga. Ji negalėjo tiesiog imti ir išlieti visų nelaimingos santuokos smulkmenų. Net Eimei, kuri buvo rafinuota ir pasitikinti savimi. Šios savybės persmelkė ne tik draugės išvaizdą, bet ir visą jos esybę. Priešingai nei Vila, kuriai rafinuotumas ir pasitikėjimas savimi reiškė tik plonytę kaukę.

      – Norėjau būti daugiau nei dekoracija, o jis nesuprato, kodėl man to negana. Santykiai pašlijo. Aš pavadinau jį senstančiu pliku niurzga, o jis mane – lėkšta tuštute. Pradėjome mėtytis tokiais žodžiais kaip skyrybos ir atskirai ir ta mintis abiem patiko.

      Eimė liūdnai užsimerkė.

      – Apgailestauju, Vila.

      Ji gūžtelėjo pečiais.

      – Prieš aštuonis mėnesius jis mane ištrėmė iš buto į ištaigingą namą ant jūros kranto Vokloze…

      Išgirdusi prabangaus Sidnėjaus priemiesčio pavadinimą Eimė garsiai švilptelėjo.

      – O kodėl pats nesikėlė į pajūrį?

      Vila nusišypsojo.

      – Jis nemėgsta vandens ir atvirų erdvių. Šiaip ar taip, tą pačią popietę, kai išsikrausčiau, į butą įsikėlė Jauna ir Kvaila. Dabar belieka sulaukti teismo dienos ir būsiu laisva!

      – Ir ką darysi?

      Vila gūžtelėjo pečiais.

      – Dar nenusprendžiau… turiu išsilavinimą, bet neturiu patirties ir, blogiausia, pažinčių. Pinigai ne problema, bet laikas kas kita. Stengiuosi leisti dienas turiningai, bet vienai tame mauzoliejuje nyku.

      Ji dirstelėjo į roleksą ant savo riešo. Dvidešimt pirmojo gimtadienio dovana nuo Veino. Gyvenimas buvo toks nuobodus, kad nenorėjo daugiau apie tai kalbėti.

      – Mes čia jau dvidešimt minučių. Kaip manai, ar mano draugas suprato užuominą?

      – Paprašiau Gvido jam pranešti, kad jis tavęs nedomina.

      Vilos akyse pasirodžius nuostabai Eimė gūžtelėjo pečiais.

      – Ei, juk norėjai jį susprogdinti. Išgelbėjau tave nuo kalėjimo.

      – Tiesa, – sutiko Vila stodamasi. – Gerai, tada… buvo malonu susitikti, bet man jau metas namo.

      – Kad toliau graužtumeisi? – Eimė papurtė galvą. – Jokiu būdu. Tau verkiant reikia pasilinksminti, o aš ką tik pasirašiau labai pelningą viešųjų ryšių paslaugų sutartį…

      – Dirbi viešuosiuose ryšiuose? Argi tu tam ne per kukli ir ne per drovi, Eime? – užgiedojo Vila.

      Eimė tik nusijuokė iškart grąžindama Vilą į senus gerus laikus. Tai buvo žudantis juokas – šelmiškas ir sodrus.

      – Man visada patiko tavo sarkazmas. Šiaip ar taip, pasirašiau sutartį su sporto prekių parduotuvių frančize – beje, mano klientas rengiasi atidaryti ir tik vyrams skirtus sporto klubus, – tad aš ir keli kolegos eisime atšvęsti. Vesimės naująjį klientą į klubą ir tu prie mūsų prisijungsi!

      – Oi, nežinau…

      – Užtai aš žinau. Kliento vardas Robis, jis labai gražus ir vyriškas, bet, deja, ne mano skonio, – Eimė išsivedė ją iš konferencijų salės ir pasuko atgal į pagrindinę salę. – Galbūt tau patiks.

      Vila krenkštelėjo.

      – Jei jis nors kiek panašus į pastaruoju metu sutiktus vyrus, aš jį pakarsiu.

      – Man labai patinka kraujo ištroškusios serijinės žudikės vaidmuo, – išsišiepė Eimė. – Užuodžiu sukilusius hormonus.

      Vila išsišiepė.

      – Užuodžiu, kad tuoj tau trenksiu.

      Eimė įsikibo Vilai į parankę ir pasuko prie išėjimo.

      – O taip… merginos grįžo. Panašu, kad turėsiu išmokyti tave linksmintis…

      – Iš naujo.

      Robis Hensonas nužvelgė paklusniai prie Lapės išsirikiavusius vakarėlių lankytojus, nekantriai laukiančius eilėje, kada galės patekti į populiarų klubą, ir papurtė galvą. Jam pasidabinimas apsiribojo džinsais ir baltais marškiniais, paraitytomis rankovėmis… be to, į klubą lankytojus leido ne pagal išvaizdą – nebent buvai blondinė, juosmenį siekiančiais plaukais, didele iškirpte ir iš pažastų dygstančiomis kojomis, – o pagal pasipūtimo lygį…

      Robiui jo netrūko.

      Jis sugavo apsauginio žvilgsnį, galva parodė į duris ir tas linktelėjo. Gali eiti be eilės. Virvelei pakilus, apsukriai vyrukui į delną įbruko banknotą ir nusikeikė – suvibravo telefonas. Atsitraukęs nuo durų pirštu užsikimšo vieną ausį ir atsiliepė.

      – Robi, čia Geilė.

      – Labas, sraige, – dešimčia metų už jį jaunesnei sesei dabar buvo dvidešimt dveji. Ji buvo geriausias dalykas jo gyvenime. – Kas naujo?

      – Nieko… tiesiog paskambinau. Ką veiki?

      – Tuoj eisiu į klubą.

      – Su kuo nors susipažinai? – paklausė Geilė.

      – Aš čia mažiau nei dvi dienas! – atšovė.

      – Mieste gimęs, mieste augęs mano broliukas įsitempęs, – paerzino Geilė. Robis pavartė akis.

      – Sidnėjuje neturiu nei laiko, nei noro, – atrėžė jis.

      Pasigirdo spigus sesers juokas.

      – Ar rėkimo mačas su Saskija tave atšaldė? Sprendžiant iš to, kaip pabėgo, jai labai nepatiko, kai pasakei, kad jos galiojimo laikas baigėsi.

      – Dieve, Geile!