Paskutinė avantiūra. Maureen Child

Džanio Korečio butas su įspūdingu vaizdu į Londoną, atsiveriančiu pro stiklinę sieną, buvo viršutiniame, dešimtame, aukšte. Tiesą sakant, pro langus patenkančios mėnesienos šviesos jai pakako.

      – Gražu, bet panašiau į modernų muziejų nei į namus. – Merė žengė spindinčiomis balto marmuro grindimis.

      Viskas balta. Tarsi vaikščiotum zefyrais, tik čia per daug aštrių kampų, kad būtų minkšta ir patogu. Purtydama galvą Merė išsėlino iš sterilios svetainės ir nutykino ilgu koridoriumi. Marmuras driekėsi per visą butą, tad jos kulniukai tyliai kaukšėjo. Ji krūpčiojo nuo menkiausio garselio baimindamasi, kad tai sirena, pranešanti apie įsilaužimą.

      Tiesą sakant, raudono šilko marškinėliai, dangų remiantys aukštakulniai ir juodas trumpas sijonas – ne pati geriausia apranga įsilaužėlei, tačiau reikėjo prasmukti pro durininką, tad ji išsidabino kaip viena iš Korečio meilužių. Tai žema, tačiau taip Merė prasibrovė pro pirmą gynybos liniją.

      Virtuvė tokia pat asketiška ir atgrasi kaip visas butas. Lyg niekada nenaudojama – restoranui tinkama viryklė ir milžiniškas šaldytuvas atrodė nepaliesti. Tiesiai už virtuvės įrengtas valgomasis su stikliniu stalu (staigmena!) ir šešiomis perregimomis kėdėmis, todėl atrodė, kad kambaryje nieko nėra, nors iš tiesų baldai užėmė daug vietos.

      Merė purtė galvą negalėdama patikėti, kad daugiausia pinigų turi ne tie, kurie jų nusipelnė. Ji žengė toliau pro du svečių kambarius tiesiai į pagrindinį miegamąjį. Kuo arčiau, tuo žemiau smuko širdis. Merė niekam tikusi įsilaužėlė – kitaip nei vyras, kuriam priklausė šie balti stiklo ir metalo rūmai.

      – Dieve, negi ir čia tas pats?

      Balsas nejaukiai nuaidėjo tuščiame bute.

      Nepatenkinta, kad mintys klaidžioja ne ten, kur reikia, Merė liepė sau susitelkti į ekspedicijos tikslą. Ji turėjo rasti ką nors, ką galėtų panaudoti prieš Džanį Koretį. Žinoma. Vieni niekai. Policija metų metus ieškojo ir nerado jokių įrodymų prieš šią šeimą, tačiau, reikia nepamiršti, ji turėjo labai įdomų dalyką, kuris tikrai patrauktų Džanio dėmesį, – sėkmę. Jai tiesiog sekėsi ir dažniausiai to pakakdavo.

      Tik dabar reikėjo šiek tiek… daugiau. Daugelis jos planą palaikytų beprotybe, todėl reikės daug daugiau sėkmės nei įprastai.

      – Tai ne beprotiška, – ramino save.

      Kad ir kaip nejauku, verčiau klausysis savo balso aido nei veriančios tylos baltuose ultramoderniuose rūmuose.

      Pagrindiniame miegamajame taip pat įrengta stiklinė siena, už kurios atsivėrė terasa ir įspūdingas vaizdas į naktinį Londoną. Žinoma, kambarys baltutėlis.

      Prie sienos stovėjo milžiniška lova. Priešais virš plataus židinio kabojo didelis plokščiaekranis televizorius. Merė pastebėjo įmontuotas komodas, drabužinę ir šalimais įrengtą vonios kambarį, kuriame driekėsi mylios baltų plytelių, stovėjo baltą kanoją primenanti vonia ir krioklio pavidalo dušas.

      Nors balta jai nepatiko ir pati niekada nepasirinktų tokio stiliaus, Merė pripažino, kad čia kvepėjo prabanga.

      – Atėjai čia ne dėl interjero, Mere, – griežtai priminė sau.

      Viską peržvelgė drabužinėje. Nenorėjo, kad Koretis suprastų ją čia buvus. Ji patikrino paltų, švarkų ir kelnių kišenes. Bent drabužius jis rinkosi nepriekaištingus. Pervertė stalčius stengdamasi nepastebėti, kad vagis mėgsta juodo šilko trumpikes. Tikrai ne jos reikalas.

      Nieko neaptikusi atsiklaupė dirstelėti po lova. Juk visi ką nors slepia po lova, ar ne? Pastebėjusi plokščią, ilgą dėžutę išsišiepė.

      – Paslaptis, Koreti? – sušnabždėjo guldamasi ant grindų ir tiesdama ranką. Nagais brūkštelėjo per medinės dėžutės šoną, bet nepasiekė. Susiraukusi pasislinko gilyn po lova.

      Staiga sustingo. Koks ten garsas? Merė sulaikė kvapą. Palaukė sekundę. Dvi. Tada tarė sau, kad tai tik iš proto varanti įtampa. Viskas gerai. Ji čia viena ir tuoj pamatys, ką slepia Džanis Koretis. Dar truputį ir… štai! Merė prisitraukė dėžutę ir sušnabždėjo:

      – Ir ką gi aš čia radau?

      – Įdomu, – sududeno žemas balsas už nugaros. – Ką aš radau?

      Merė spėjo tik cyptelėti, kai stiprios rankos čiupo ją už kojų ir nutempė nuo lovos.

      Vos įžengęs pro duris Džanis suprato, kad jis namie ne vienas. Gali tai vadinti šeštuoju pojūčiu, įgimtu išlikimo instinktu ar kuo tik nori, tačiau jis iškart pajuto, kad kažkas ne taip. Nors prieš metus jau manė, kad vagies įgūdžių nebeprireiks, žinojo, ką daryti.

      Ką išmokai, ant pečių nenešiosi. Džanis judėjo be garso, kaip vanduo vinguriavo tarp baldų, palei sienas susiliedamas su šešėliais. Pro langus sklindanti mėnesiena viską nudažė kreminiais atspalviais. Džanis įtempė ausis, ar neišgirs nors menkiausio garselio – drabužių šiugždesio, neatsargaus atodūsio, skubių žingsnių.

      Nė nedirstelėjo į stiklinę sieną, nepastebėjo, kad jį seka paties atspindys. Sliūkinant per kambarius pilve lyg šampano burbuliukai dilgčiojo nuojauta. Džanis susikaupė ir leidosi jos vedamas.

      Koridorius atrodė ilgesnis nei įprastai, nes reikėjo stabtelėti ir patikrinti svečių kambarius ir vonias, tačiau vos įkišęs galvą pro duris žinojo, kad įsibrovėlio ten nėra. Negalėjo paaiškinti, iš kur tai žinojo, tačiau jautė visu kūnu. Nuojauta kvietė eiti toliau ir jis sliūkino koridoriumi iki savo miegamojo.

      Džanis ją išgirdo dar nepamatęs. Ji tyliai kalbėjosi su savimi. Balsas žemas, gerklinis. Jis susidomėjo įsibrovėlės dar neįžiūrėjęs, bet, sustojęs prie slenksčio, išvydo ant grindų prie lovos gulinčią moterį, pakišusią ranką po lova.

      Ne farė.

      Policininkė nebūtų taip sudėta.

      Džanis ją nužvelgė – raudono šilko palaidinė, sukišta į trumputį aptemptą juodą sijonėlį, ilgos, gražios kojos ir smulkios pėdos, apautos juodais aukštakulniais.

      Tikrai ne policininkė.

      Džanis susižavėjo. Norėjo ją pamatyti, sužinoti ne tik tai, kas ji tokia, bet ir išvysti, ar veidas toks pat gražus kaip ir kūnas.

      Pasilenkė, čiupo ją už kulkšnių ir patraukė. Aiktelėjimas iš nuostabos nuskambėjo kaip muzika. Džanis vienu šūviu nušovė du zuikius: sučiupo įsibrovėlę ir netyčia užplėšė sijoną dar aukščiau, atidengdamas šlaunis.

      Tik vos jam apsidžiaugus, moteris pasimuistė, išsilaisvino iš gniaužtų, viena ranka pasitaisė sijoną ir spyrė mirtinai pavojingu kulniuku.

      – Ei!

      Džanis atšoko kaip tik laiku.

      Moteris bemat apsivertė ir atsitraukė. Didelės žalios akys, ant kaktos krentančios trumpos raudonos garbanos. Ji nubraukė plaukus nuo veido ir pašokusi ant kojų atsistojo pasirengusi kovai – Džanis vos nenusijuokė.

      – Su tavim nesimušiu, – tarė.

      – Pats kaltas, – nusijuokė ji ir papurtė galvą.

      Moteris greitai metėsi į priekį ir smogė ranka. Jei nebūtų pasiruošęs, gal jai būtų pavykę, bet Džanis sučiupo jos ranką, apsuko moterį ir nustūmė ją ant lovos.

      Įsibrovėlei nespėjus suprasti, kas įvyko, Džanis jau sėdėjo jai ant klubų prispaudęs prie milžiniško čiužinio.

      – Nulipk! – ji garsiai ir įsakmiai paliepė. Aiškiai amerikietė.

      Žalios akys svaidė žaibus. Ką nors kitą gal ir būtų įbauginusi, tačiau Džanis nė