O ji tikrai karšta!. Jennifer Hayward

nesužalojo. Mėgindamas ją sugauti parbloškė ant grindų kaip amerikietiško futbolo gynėjas.

      Jis rankomis atsirėmė į grindis ir sunkiai pasikėlė. Ji gulėjo veidu į grindis ir nejudėjo, tik netolygiai kvėpavo. Aleksas pajudino jos petį.

      – Ar tu sveika?

      Ji neatsakė, tik toliau gaudė orą. Jis pakišo ranką po ja ir švelniai apvertė. Pamačius išbalusį veidą ir stiklines akis jam širdis ėmė greičiau plakti, o pastebėjus kairėje kaktos pusėje kylant violetinį guzą pasileido šuoliais. Christós.

      Aleksas įsmeigė į ją akis ir nenusisuko, kol įsitikino, kad ji jį mato.

      – Ar tu sveika?

      Ji pravėrė lūpas.

      – Liftas… ar mes sustojom?

      Aleksas atsiduso.

      – Taip. Suveikė avariniai stabdžiai.

      Apsiblaususios akys nušvito iš palengvėjimo, tačiau neilgam. Baimingas merginos žvilgsnis šokinėjo nuo vienos metalinės sienos prie kitos kaip teniso kamuoliukas, kvėpavimas darėsi vis greitesnis, pirštai spaudėsi prie grindų, ji mėgino atsikelti ir atsisėsti.

      – Negaliu… ne…

      Aleksas čiupo ją už pečių ir prispaudė prie grindų.

      – Nusiramink, antraip bus tik blogiau, – paliepė jis. – Kvėpuok giliai.

      Ji stebeilijo į jį išpūtusi akis, o krūtinė sunkiai kilnojosi.

      – Dabar, – tarė jis ir pakišo pirštus jai po smakru, kad nejudėtų. – Įkvėpt, iškvėpt.

      Ji įkvėpė kartą, du. Greitai ir negiliai, bet daugiau nei prieš tai. Pamažu kvėpavimas darėsi tolygesnis.

      – Puiku, – linktelėjo jis. – Taip ir toliau.

      Aleksas laikė Izės galvą tol, kol jai praėjo panika ir veidas atgavo spalvą.

      – Geriau? – švelniai paklausė jis.

      – Taip, ačiū, – ji dar kartą giliai įkvėpė, sumirkčiojo ir apsidairė. – Nematau savo… akinių, – sušnabždėjo ji. – Tikriausiai krisdama juos pamečiau.

      Aleksas atsistojo ir paieškojo. Akiniai gulėjo lifto kampe. Per stebuklą liko sveiki. Jis juos pakėlė ir priklaupęs uždėjo merginai ant nosies.

      – Susitrenkei galvą. Nesijauti apsvaigusi?

      Ji iš lėto atsisėdo, pasukiojo galvą į šalis.

      – Kol negalvoju, kur esu, viskas gerai.

      – Tuomet ir negalvok, – patarė jis ir atsistojęs priėjo prie valdymo pulto. Iš už metalinių durelių ištraukęs telefoną pasisveikino. Kitame gale pasigirdo džeržgimas ir jaunas vyriškas balsas.

      – Ar visi sveiki?

      – Taip, – niūriai atsakė Aleksas. – Ar liftas stabilus?

      – Taip, pone, sugedo generatorius, tačiau suveikė avariniai stabdžiai.

      Aleksas atpalaidavo ragelį spaudžiančius pirštus. Širdis liovėsi daužiusis krūtinėje.

      – Kada mus iš čia ištrauksite?

      – Komanda atvyks kiek galėdama greičiau, tačiau kol sugalvosime, kaip jus ištraukti, galime užtrukti kelias valandas.

      Jis nuleido akis į išbalusią moterį ant grindų.

      – Norite pasakyti…

      – Jūsų liftas įstrigo tarp aukštų. Esant tokiai situacijai arba mėginame pajudinti kabiną rankiniu būdu iš stoties ir išlaužti duris, arba išimame lubas. Mums priimtinesnis pirmas variantas, bet be generatoriaus tai gali būti neįmanoma.

      Aleksas pažvelgė į guzą ant moters kaktos. Palyginti su sužeidimais, kuriuos jie galėjo patirti, skrydis atrodė visiškai nereikšmingas.

      – Kuo greičiau, tuo geriau… Kita keleivė liftui stojant susitrenkė galvą.

      – Skubame kiek galime, – patikino operatorius. – Ar galiu dar kaip nors padėti?

      – Paskubėkite, – burbtelėjo Aleksas ir padėjo ragelį. Net jei pasakytų, kad pusė pastato priklauso jam, nieko nepaskubintų.

      Moteris stebėjo jį didelėmis rudomis akimis, vis dar įsitempusi, apimta panikos.

      – Kada mus iš čia išleis?

      Aleksas priėjo prie jos ir pritūpęs tarė:

      – Turi atvykti meistras ir pažiūrėti, kokia situacija. Gali būti, kad užtruksime.

      Ji truputį susiraukė.

      – Ar jie negali tiesiog atidaryti durų?

      Jis sudvejojo, sakyti tiesą ar ne.

      – Mes įstrigome tarp aukštų, – galiausiai tarė jis. – Generatorius neveikia, vadinasi, mūsų negali pajudinti.

      Ji išpūtė akis ir tuoj pat atsisėdusi skėstelėjo rankomis.

      – Ką?

      – Nusiramink. Jie ras būdą, kaip mus išlaisvinti, bet panika čia nepadės.

      Ji sunkiai nurijo seiles.

      – Ką jie sakė? Kiek laiko tai užtruks?

      – Kelias valandas.

      – Negaliu sėdėti čia taip ilgai, – tarė gręždama jį žvilgsniu. – Negaliu pakęsti liftų.

      Aleksas paėmė ją už rankų. Moters delnai buvo drėgni, ji pati virpėjo kaip epušės lapas.

      – Klausyk… – tarstelėjo jis kilstelėjęs antakius. – Kuo tu vardu?

      – Izė.

      – Izė?

      – Izabelė, – paaiškino ji išsiblaškiusi. – Bet dauguma mane vadina Ize.

      – Izabele, – griežtai, bet užtikrintai tarė jis, nusprendęs į moterį kreiptis pilnu vardu. – Pažadu, kad viskas bus gerai. Meistrai nuolat susiduria su tokiomis problemomis. Jie atsiųs čia visą komandą, išsiaiškins, kaip mus ištraukti, ir po kelių valandų kvatosiesi prisiminusi, kas nutiko.

      Izabelė žvelgė į jį taip, tarsi jam būtų išdygusi antra galva.

      – Na, gerai, – nusileido jis. – Bet supranti, ką turiu galvoje. Viskas bus gerai. Pažadu.

      Moteris ilgokai jį stebėjo kandžiodama lūpą.

      – Tu tuo tikras? Mes nenugarmėsime žemyn?

      – Taip, tikras.

      Ji kilstelėjo smakrą.

      – Gerai. Man pavyks.

      – Šaunuolė.

      Izabelė suspaudė lūpas.

      – Kadangi tik tavo dėka dar neišėjau iš proto, galėtum pasakyti man savo vardą.

      – Aleksas, – tarė jis paleisdamas jos rankas ir stodamasis ant kojų. Pastebėjęs besimėtančią jos rankinę, pakėlė. – Ar turi ką nors, kas sumažintų tinstantį guzą tau ant kaktos?

      Ji papurtė galvą.

      – Nemanau.

      – Ar galiu pažiūrėti?

      Moteris linktelėjo.

      Aleksas atsisėdo šalia ir ėmė apžiūrinėti rankinės turinį. Rankinė buvo nuostabus pavyzdys, kiek daug moteris gali sutalpinti keliuose kubiniuose coliuose odos. Šokoladas, vanduo, knygos, plaukų šepetys, pilnas buteliukas aspirino…

      – Gal geriau pasakyk, ko