Meilėje ir kare nėra taisyklių. Amber Page

piktai pašnairavo į ją.

      – Tai visai nejuokinga, – pasakė ji. – Tas kvailas pagyrūnas ir vėl atsisakė skirti man aukštesnes pareigas.

      – Tas, kurias tau pažadėjo, kai grįši iš Las Vegaso?

      – Tas pačias, – atsiduso Bekė ir ėmė žingsniuoti po kabinetą stipriai belsdama kulniukais į betono grindis.

      Džesė stvėrė jai už švarkelio rankovės.

      – Liaukis, geriau papasakok, kas iš tikrųjų nutiko. Bet ne čia. Šis pokalbis vertas karštų vaisių, užpiltų grietininiais ledais su sirupu.

      – Juk tau nereikės vienai plėšytis! Turėsi visą komandą, – įtikinėjo Džesė prieš nurydama dar vieną karštų vaisių kąsnį.

      – Net nežinau, kokie žmonės bus mano komandoje, – sielvartavo Bekė ir pakėlusi šaukštelį žiūrėjo, kaip tirpstantys ledai laša atgal į vaisių taurę. – Bet kuris iš jų gali mane įklampinti.

      – Ar Deividas išdėstė kokias nors taisykles, kurių reikėtų laikytis perskiriant mūsų skyrių į dvi dalis?

      Bekė papurtė galvą.

      – Tada mes galime jam pateikti savo pageidavimus, – pasakė Džesė traukdama rašiklį ir popieriaus lapą iš savo žalio aksomo rankinės. – Puiku. Atsakyk daug negalvodama. Ką norėtum matyti savo komandoje?

      – Tave, – lėtai tarė Džesė.

      – Na, taip, be jokios abejonės. Ką dar?

      Bekė nutilo ir pro langą pažvelgė į judrią gatvę. Dvi merginos, įsikibusios viena kitai į parankę, ėjo čiauškėdamos ir linksmai juokėsi. Staiga kažkoks vyrukas, norėdamas prasmukti tarp jų, grubiai praskyrė jų rankas. Jos nesipriešino, tačiau jam nueinant abi sutartinai iškėlė didžiuosius rankų pirštus.

      – Žinau, ko mums reikia, – pasakė ji staiga apimta netikėto jaudulio. – Džese, mums reikia sutelkti moteriškas pajėgas. Tegu tai būna kova tarp skirtingų lyčių.

      – Palūkėk – ką turi galvoje?

      – Deividas mano, kad moterys, skirtingai negu vyrai, stokoja kūrybiškumo. Įrodykime, kad jis klysta. Suburkime visas skyriaus moteris, o Markas tegul pasiima vyrus.

      – Betgi mūsų skyriuje vyrų daugiau negu moterų. Tai nebus lygi kova, – suabejojo Džesė.

      – Esmė ne skaičius, – tarė Bekė. – Juolab kad ši produkcija kuriama turint galvoje mūsų amžiaus moteris.

      Džesė padėjo šaukštelį į lėkštutę.

      – Brangioji, tu tikras genijus.

      – Galbūt, – atsakė Bekė. – Ar nematei, kiek apdovanojimų guli mano lentynoje?

      – Mačiau, – prunkštelėjo Džesė. – Manai, daugiau negu Marko?

      – Hmm, to nežinau, – atsakė Bekė, kažkodėl prisiminusi nepadorią sceną, kai ji, spausdama savo delne pritvinkusią Marko varpą, lūpomis bučiavo raumeningą jo krūtinę. – Tiesą sakant, aš jo gerai nepažįstu. Žinau tik tiek, kad jis burtininkas…

      – Burtininkas?

      Bekė krūptelėjo, ir vaizdinys, deja, pranyko.

      – Aš jį taip pavadinau. Burtininkas iš Las Vegaso.

      Džesė įdėmiai pažvelgė į ją, jos akys, šiaip mėlynos, iš pavydo dabar įgavo žalsvą atspalvį.

      – Ir su tuo vyruku tu praleidai vieną šaunią naktį.

      – Nuostabią, – patvirtino Bekė. Pamačiusi klausiamą Džesės žvilgsnį ji ranka parodė, kad liautųsi. – Tai buvo tik viena naktis. Šiuo metu savo gyvenime nenoriu jokio vyro, man jo nereikia. Žavių merginų komanda, štai ko man dabar reikia, – šyptelėjusi pridūrė ji. – Ir tu man padėsi ją suburti.

      – Brangioji, seniai žinau, kad esi šaunuolė. O dabar… – šyptelėjusi Džesė įteikė Bekei sąskaitą, – kadangi praturtėjai penkiasdešimčia tūkstančių dolerių, leisiu tau ją apmokėti.

      Bekė pavartė akis.

      – Gerai, – neprieštaravo ji. – Bet tau teks nemažai prakaito išlieti, kol už ją atidirbsi.

      Pro savo kabineto langą žiūrėdamas į Madison gatve plūstančią žmonių minią Markas svarstė, ar tik nebus įsipainiojęs į neaiškų reikalą.

      Paprastai jo pagalbos buvo šaukiamasi kraštutiniu atveju. Agentūros į jį kreipdavosi tik tada, kai pačios nesugebėdavo išspręsti kilusios problemos. Jam tekdavo atsitiktinio didvyrio vaidmuo. Jis atvykdavo, nukirsdindavo slibiną, keletą karštų naktų pašėliodavo su žaviomis reklamos mergaitėmis, kurias būdavo išgelbėjęs, ir išvykdavo.

      Jam nereikėdavo pažindintis su kitais istorijos dalyviais. Jei kam ir užlipdavo ant nuospaudos ar savo veiksmais sukeldavo sumaištį, dėl to niekada nesukdavo galvos, kai saulei leidžiantis traukdavo atgal į namus.

      Jo darbo ir asmeninis gyvenimas buvo puikus pavyzdys, kad viską galima sutvarkyti beveik be žodžių. Tai jam idealiai tiko.

      Tiesa, jis buvo įsimylėjęs, bet tik kartą, nes paaiškėjo, kad mergaitė pamilo jį tik dėl jo patėvio pavardės, tiksliau, dėl jo pinigų. Tačiau išsiaiškinusi, kad Markui niekada neatiteks šeimos turtai, Sandra pasirinko tą, kuris turtingo žmogaus testamente buvo įrašytas pirmuoju paveldėtoju.

      Užklupęs Sandrą lovoje su savo įbroliu, jau ne pirmą kartą jis prakeikė patėvio šeimą ir tą pačią dieną nutraukė su ja visus ryšius.

      Paskui jam dar ilgai niekas nerūpėjo. Niekas, išskyrus alinantį darbą ir vietą tarp didžiųjų reklamos ryklių – tą vietą jis išsikovojo savo jėgomis.

      Bet kodėl jis nepaliauja galvojęs apie tą blondinę?

      Vos jam apie tai pagalvojus kabinete pasirodė Bekė iš nekantrumo degančiomis akimis.

      – Na, labas… dėkui, kad pabeldėte, – pasakė jis, stengdamasis nekreipti dėmesio į tai, kad jai įėjus į kabinetą jo pulsas iškart ėmė mušti dažniau.

      Ji priėjo arčiau ir sustojo tiesiai priešais jį. Neskubėdama apžvelgė kabinetą ir jis žinojo, kad ji spėjo įsidėmėti ir itin prabangų kilimą, ir brangiais apmušalais dengtus baldus, ir aukštus lubas remiančius langus, visa tai lygindama su savo mažu, nors ir ryškiomis spalvomis išdažytu kabinetuku.

      – Gražiai įsitaisei, – pasakė ji. – Kaip tau pavyko? Sugulei su Deividu, kad visa tai gautum?

      Jis prunkštelėjo.

      – Pati žinai, kad mano skonis kitoks, gražuole.

      Ji nuraudo ir jis būtų bet ką atidavęs, kad sužinotų, ką ji tuo metu pagalvojo. Bet kai pakėlė į jį akis, jos veidas liepsnojo jau ne nuo karščio, bet iš profesinio įsiūčio.

      – Susitarkime dėl vieno dalyko, – pasakė ji. – Tai, kas įvyko Las Vegase, tegul ir lieka Las Vegase, kaip ir siūlė Deividas. Nes to daugiau niekada nebus.

      – Niekada, sakai? Teks ilgai laukti.

      Ji skubiai nusuko žvilgsnį, bet jos akyse jis spėjo įžvelgti geismą.

      – Kalbu rimtai, – pasakė ji sukryžiuodama ant krūtinės rankas. – Per daug pastangų įdėjau, kad turėčiau tai, ką turiu, ir neleisiu, kad kažkoks šmikis man dar kartą suknistų gyvenimą.

      Jos balse buvo justi gili panieka. Vadinasi, ji mano, kad gali lengva ranka nubraukti tarp jų kilusią simpatiją? Reikėjo nedelsiant įrodyti, kad ji klysta.

      Nepajėgdamas