Laikas meilei. Jules Bennett

veikė pražūtingai.

      – Labai norėčiau, kad aprodytum Beringtonų ūkį, – žvelgdamas Kesai į akis tarė Janas. Regis, Tesos nė nepastebėjo.

      Kesa įsisprendė į klubus – matė, kaip Janas akimis nulydi kiekvieną jos judesį. Dabar jo žvilgsnis stabtelėjo ties klubais… O, taip, tik to ir trūko.

      – Maniau, ėjai susitikti su Maksu, – apsimesdama, kad negirdėjo Jano replikos, atrėžė Kesa.

      – Tenorėjau, kad žinotų, jog esu čia. Dabar jis kalbasi su Grantu ir Lile.

      Kesa dirstelėjo į seserį, kuri slapčia šaipėsi. Nenaudėlė.

      Tesa grakščiai priėjo prie Jano, ištiesė jam ranką ir nusišypsojo.

      – Aš Tesa Berington, Kesos sesuo. Džiaugiamės, kad atvykote.

      Janas paspaudė Tesos ranką ir jiedu persimetė keliais maloniais žodeliais. Galiausiai vyras vėl pažvelgė į Kesą. Gal Šeferio akys pasižymi slapta įtaiga? Kodėl kiekvieną kartą, kai jis pažvelgia į Kesą, jos kūnas sudreba?

      – Aprodyk Janui žemes, Kesa. Aš susitvarkysiu.

      Kesa norėjo duoti Tesai į kaulus, tačiau Janas būtų užpuolimo liudininkas.

      – Rytoj arba šiandien vakare, – ji nebuvo labai užimta, tačiau nenorėjo, kad ponas Holivudo Žvaigždė imtų jai nurodinėti, – kai turėsiu laiko, pati tave susirasiu.

      – Ką gi, pasijodinėsiu Donu Pedru, – įsiterpė Tesa. – Buvo malonu susipažinti, Janai. Susitiksime vėliau, sesute.

      Kesa ir Janas liko vieni. Ji dar atsilygins seseriai už šį akibrokštą…

      Vyras priėjo arčiau. Kesa privalo laikytis tvirtai: tai jos teritorija, ir visai nesvarbu, koks patrauklus šis…

      Janas kvepėjo pribloškiamai. Ji pamiršo viską pasaulyje – aromatas tiesiog užbūrė. Kada Kesa juto vyro prisilietimą?

      Seniai. Vaje, ir kodėl Janas ją taip pakerėjo? Nejaugi Kesa negali įsižiūrėti padoraus vyruko?

      – Galiu palaukti rytojaus, – prabilo Janas. Tada įsistebeilijo į moters veidą, laukdamas šypsenos. – Esu kantrus.

      Kesa priglaudė delną prie jo krūtinės, kad šis daugiau nesiartintų. Matyt, tai buvo klaida. Juto tvirtus Jano krūtinės raumenis. Šis vyras – seksualiausia būtybė planetoje.

      – Žavu, kad stengiesi mane suvilioti, tačiau aš nenusiteikusi žaidimams. Be to, tikriausiai esu už tave gerokai vyresnė.

      Janas truktelėjo pečiais.

      – Apie amžių net nesusimąsčiau.

      Kesa nusijuokė.

      – Vadinasi, žinau, apie ką iš tikrųjų susimąstei.

      Janas priėjo dar arčiau. Kesa bandė atsitraukti, tačiau vyras neleido jai eiti tolyn.

      – Taip, kad tu man patinki, – Janas gašliai nužvelgė Kesos lūpas. – Laukiu nesulaukiu mūsų ekskursijos.

      Tada jis išėjo iš arklidžių. Ar kokiam nors vyrui yra pavykę taip greitai pažadinti Kesos aistrą? Geismo spąstai labai pavojingi.

      Visgi Kesai derėtų nusileisti ant žemės. Juk ji nėra išskirtinė ar ypatinga. Jei staiga atsiduotų šios akimirkos jausmams, po kelių mėnesių Janas vis tiek neprisimintų net jos vardo.

      Nedera pasiduoti Jano Šeferio kerams. Nė už ką.

      Antras skyrius

      Kesos tėvai santuokoje buvo išgyvenę apie dvidešimt metų, kai motina žuvo autokatastrofoje. Kesa visada žavėjosi tėvų meile ir pati troško laimingai ištekėti.

      Deja, jai nepasisekė. Kesa netruko suprasti, jog vedybos su Dereku įvyko pernelyg greitai.

      Ji norėjo laimingos santuokos ir buvo įsitikinusi, kad Derekas – buvęs Beringtonų arklininkas – į dviejų žmonių sąjungą žiūri taip pat. Kesa šventai tikėjo: santuoka – tai ilgalaikis vyro ir moters ryšys. Derekas manė kitaip.

      Ar ji sugebės pamilti dar kartą? Kesa nusišluostė ašarą, riedančią skruostu, ir patraukė link arklidžių. Saulė lėtai leidosi už vietovę supančių kalvų. Artėjo vasara, vakarai vis ilgėjo.

      Šiandienos filmavimas jau pasibaigė. Paskutinioji scena, kurią matė Kesa, nustebino ir pradžiugino.

      Maksas Fordas ir Lilė Bomont puikiai suvaidino Kesos tėvų sužadėtuves. Ji buvo daug apie tai girdėjusi, mačiusi nuotraukas. Visgi reginys tikrovėje… Ši patirtis paliko ją be žado.

      Kesa su seserimi stovėjo šalia filmavimo aikštelės. Nors režisierius ir prodiuseriai vidury scenos nutraukdavo filmavimą ir liepdavo pradėti iš naujo, akimirkos žavesys Kesą tiesiog užbūrė.

      Be to, kiekvieną kartą, kai pažvelgdavo į Janą, išvysdavo jį taip pat spoksantį į ją. Vyras net nesistengė nuslėpti geidulingo žvilgsnio. Laimei, vėliau užsidėjo akinius nuo saulės, tačiau jo artumas kurstė Kesos vaizduotę ir… hormonus.

      Moterį užplūdo pražūtingos emocijos. Ji negalėjo atsispirti Jano kūnui ir gašliai šypsenai. Vieną kartą Kesa jau atsidavė aistrai – iš to nieko gero neišėjo. Žinoma, ji nesigaili ištekėjusi – juk susilaukė Emilės, tačiau išdavystė ir sutrypti jausmai įskaudino. Ir kam nebūtų sunku?

      Kesa įėjo į arklides, ketindama padirbėti su Makdufu, tačiau netikėtai pastebėjo tas nelemtas kopėčias.

      Ji norėjo paprašyti Našo, naujojo arklininko, kad sutaisytų kopėčias, tačiau dėl jaudinančio filmavimo ir žavaus agento ji tiesiog užmiršo. Be to, šiandien Našas kuopė arklides, todėl Kesa nenorėjo dar labiau jo varginti.

      Deimonas Beringtonas visada didžiavosi savo arklidėmis, stengėsi jose palaikyti švarą ir tvarką. Kesa užgniauš emocijas ir pati sutaisys kopėčias. Šis darbas padės negalvoti apie Janą… tikėkimės. Ji taip pat mėgo tvarką, maža to, stengėsi, jog kiekviena gyvenimo detalė turėtų prasmę. Negalima leisti, kad Janas Šeferis įsibrautų į jos kasdienybę ir viską apverstų aukštyn kojom.

      Kesa paėmė plaktuką ir keletą ilgų vinių iš įrankių dėžės. Vinis įsikišo į užpakalinę kelnių kišenę, tvirtai suėmė plaktuką ir nulipo kopėčiomis – įrankiai buvo laikomi arklidžių pastogėje.

      Besileidžianti saulė apšvietė arklides. Savo aptvaruose žvengė ir nerimo žirgai. Kesai niekada nepabos čionykščiai garsai ir kvapai. Jai patiko čia gyventi ir ji džiaugėsi, kad Emilė augs tokioje gražioje, ramioje vietoje.

      Visus ketverius santuokos metus Kesa čia negyveno. Nors jie su Dereku įsikūrė visai netoli, tačiau tai ne tas pats, kas gyventi Beringtonų žemėse. Dabar ji norėjo būti tik čia – šalia arklių ir šeimos narių, kurie padeda išgyventi skaudžią gyvenimo dramą.

      Kesa nusivalė ašaras ir šnirpštelėjo. Ji niekada nebuvo verksnė. Po to, kai Derekas ją paliko su dviejų mėnesių mažyle, teko apsišarvuoti pykčiu. Ašaros nepadėtų susigrąžinti neištikimo vyro ir užauginti dukters. Kesa privalo išlikti stipri.

      Ji pasilypėjo kopėčiomis ir atsargiai pataisė sulūžusį strypą. Laikydama plaktuką ir stengdamasi neprarasti pusiausvyros, iš užpakalinės kišenės ji ištraukė vinį.

      – Galiu padėti.

      Kesa dirstelėjo per petį ir išvydo geidulingai žvelgiantį Janą Šeferį. Nuostabu. Ji žinojo, kad jos akys paraudusios, o nosis raudona lyg burokas. Verkdama visada atrodydavo baisiai – nosis varvėdavo, veidą išmušdavo raudonos dėmės, pabrinkdavo akys.

      Kesa išsitraukė vinį ir tęsė pradėtą darbą.

      – Ačiū, susitvarkysiu pati.

      Ji