Jis sugrįžo. Kelly Hunter

daug apie tave pasakojo per tuos metus, nors kažin ar buvome susitikusios.

      – Skirtingi miestai, – droviai tarė Eva. – Prašau vadinti mane Eva. Maksas jums irgi tai minėjo.

      – Tikiuosi, viskas gerai.

      – Visada, – kartu ištarė Maksas ir Eva.

      Tiesą sakant, per tuos šešerius metus, kai Eva jį pažinojo, Maksas mažai užsimindavo apie motiną, tik sakė, kad ji niekada nebuvo motiniška ir viskam taikė aukštus standartus; nesvarbu, tai manikiūras ar jos vyrų ar sūnų elgesys.

      – Negavai sužadėtuvių žiedo? – Karolina elegantiškai pakėlė antakį.

      – Ak, ne, – sutriko Eva. – Dar ne. Toks didelis pasirinkimas, kad… neapsisprendžiau.

      – Iš tikrųjų, – sumurmėjo Karolina prieš atsisukdama į Maksą. – Aš, žinoma, galiu susitarti dėl susitikimo su savo juvelyru šią popietę. Jis tikrai turės ką nors idealiai tinkamo. Tada Eva mūvės žiedą ant piršto kokteilių vakarėlyje, kurį jums rengiu šį vakarą.

      – Tau nereikia jaudintis, – nuramino Maksas, statydamas lagaminus, kuriuose buvo daiktai vienai nakčiai, prie durų šalia plačių laiptų.

      – Aš nesijaudinu prieš supažindindama būsimą marčią su šeima ir draugais, – paprieštaravo Makso motina. – Visi to laukė, tad žiedas turi būti. Beje, čia vieši tavo brolis.

      – Tu jį irgi pakvietei?

      – Atėjo savo noru, – šaltai atsakė Karolina. – Niekas neverčia tavo brolio ką nors daryti.

      – Jis man autoritetas, – sušnibždėjo Maksas, jiems einant paskui seniausią ir labiausiai gerbiamą namų moterį per vestibiulį.

      – Man reikia kokteilinės suknelės, – sušnibždėjo ir Eva.

      – Nusipirksi, kai eisiu ieškoti žiedo. Su kokiu akmeniu nori?

      – Deimantu

      – Kokios spalvos?

      – Baltos.

      – Puikus pasirinkimas, – pagyrė Karolina, žingsniuodama priešakyje, ir Maksas liūdnai nusišypsojo.

      – Klausa kaip šikšnosparnio, – žemu baritonu pasakė jis.

      – Šnabždesys kaip rūko sirena, – atrėžė mama ir nustebino Evą maloniai šiltai sukrizendama.

      Namas buvo nuostabus. Dvidešimties pėdų aukščio lubos ir modernus remontas išryškino Viktorijos laikų stilių. Medis švytėjo bičių vašku, oras dvelkė angliškų rožių aromatu.

      – Darėte remontą? – paklausė Eva ir klusnus jos sužadėtinis linktelėjo.

      – Pirmas mano projektas po diplomo įteikimo.

      – Puikus darbas, – pagyrė ji, kai Karolina vedė juos į didelę svetainę, kuri nepastebimai jungėsi su grįsta lauko terasa. Stalas pritaikytas keturiems asmenims. Į kelias dideles vazas pamerkta kvepiančių rožių – dėl nesuderintų jų spalvų Eva nusišypsojo.

      – Turėjau itin reiklų klientą, kuris tiksliai žinojo, ko nori, – paaiškino Maksas. – Tai buvo smūgis mano savimeilei. Dabar noriu, kad visi mano klientai būtų kaip tik tokie.

      – Maksas sakė, kad esi inžinierė, – įsiterpė Karolina. – Tau patinka tavo darbas?

      – Dievinu jį, – atsakė Eva.

      – O tą projektą, apie kurį Maksas vis kalba? Tu pilnas entuziazmo, Maksai?

      – Turite omenyje bendruomenės centrą? Taip. Mums tai gera proga. – Mums reiškė bendrovę. – Puiki proga tinkamu metu.

      – Matau. – Karolina paslaptingai žvelgė į sūnų. – Tikiuosi, jis to vertas. Pasakysiu Amelijai, kad mes pasiruošę pietauti. – Ji atsipalaidavusi išėjo iš kambario, kol niekas neatsakė.

      – Ji netiki, – nerimavo Eva. – Sužadėtuvės įvyko labai greitai.

      – Ne, – atsakė Maksas. – Ji neryžtinga. Visiškai kitoks žmogus.

      – Tu nepanašus į ją.

      – Ne, – sutiko Maksas. – Aš panašus į tėvą.

      – Turi omenyje, esi aukštas, tamsus ir turtingas? – paerzino Eva.

      – Jis nėra turtingas, – atsakė žemas balsas už nugaros. – Dar ne.

      Tas balsas. Toks žemas, gergždžiantis baritonas. Makso balsas irgi žemas, bet ne toks.

      – Loganai, – apsigręždamas kreipėsi Maksas ir Eva prisivertė atsipalaiduoti.

      Maksas turėjo brolį, vargu Loganas, Eva tai žinojo. Tai tik vardas – nėra dėl ko jaudintis. Pasaulyje daug vyrų tokiu vardu.

      Tada Eva pasisuko ten, iš kur sklido tas balsas, ir pasaulis, kuriame ji gyveno, nustojo egzistavęs, nes ji pažinojo šį vyrą, šis Loganas buvo Makso brolis.

      Ir jis pažinojo ją.

      – Eva, čia mano brolis. – Maksas atsisuko į vyresnį vyrą. – Loganai, susipažink su Eva.

      Iš mandagumo Eva kaip lėlė žengė prie Makso ir palaukė, kol vyrai apsikabins. Mazochizmas vertė ją pakelti smakrą ir ištiesti ranką Loganui, kai jie išreiškė brolišką meilę. Jis atrodė vyresnis. Griežtesnis. Raukšlės giliau įsirėžusios veide, o šaltas ir niūrus žvilgsnis kietas kaip uola. Bet tai buvo jis.

      Loganas nekreipė dėmesio į ištiestą ranką ir susikišo rankas giliai į kelnių kišenes. Šis judesys kai ką priminė. Tas pats judesys. Kitas laikas ir vieta.

      – Gražus vardas, – sumurmėjo jis, kai Eva nuleido ranką sau prie šono.

      Loganas ją pažinojo kaip Angę – vardu, kuriuo ji kartą pasivadino. Vardu, kurį ji sunkiai stengėsi pamiršti, nes Angė alko ir troško, buvo per daug nuolaidi. Logano Bleko nežabotiems prisilietimams.

      – Tai Evangelinos trumpinys, – sumurmėjusi ji sutiko Logano žvilgsnį, bet norėjo, kad tai nebūtų įvykę, nes po ne itin malonia išraiška slėpėsi subtilus įniršis.

      Taigi jis apsigavo dėl vardo. Na, kaip ir ji. Ji laukė Logano Karmišelio, Makso Karmišelio brolio.

      Ne Logano Bleko.

      Logano žvilgsnis nuslydo žemyn maža dailia dizainerio suknele iki jos rožine spalva lakuotų kojų nagų, kyšančių iš batelių su dirželiais.

      – Sveika atvykusi į mūsų šeimą, Evangelina.

      Maksas nebuvo kvailas. Jis pajuto nesantaiką, švelniai apkabino Evą per liemenį ir paragino pasisukti prie jo, tai ji ir padarė – kaip mažas skęstantis laivas, ieškantis uosto.

      – Ačiū, – tyliai tarė įbedusi žvilgsnį į Logano kasdienių marškinių sagas.

      Ne pirmas kartais, kai rado prieglobstį Makso rankose, ir tai nekėlė nepatogumų. Tik tai… negerai.

      – Kiek pasiliksi?

      – Neilgai.

      Loganas ranka persibraukė trumpai kirptus plaukus, marškinių rankovių siūlės išsitempė virš išsipūtusių raumenų. Eva neramiai pasimuistė Makso glėbyje, pajautrėjo kiekvienas nervas ir visai ne dėl tų priežasčių.

      – Tu turėjai toli važiuoti iki čia? – paklausė ji Logano. Tyčia uždavė šį klausimą.

      Jai reikėjo, kad šis vyras gyventų ir dirbtų kuo toliausiai.

      – Iš Perto. Ten kompanijos biuras. Pagrindinis biuras Londone.