Didžiausias prizas. Jules Bennett

vaidins jauną Deimoną Beringtoną – tokį, koks pradėjo didingą žirgų lenktynių karjerą.

      Grantas šypsojosi įsivaizduodamas mažą Tesą, bėgiojančią po namus, kuriuos Deimonas paveldėjo iš savo tėvo. Matyt, ji nuo vaikystės buvo pratusi prie griežtos dienotvarkės.

      – Grantai.

      Karteris atsisuko, nusišypsojo ir nuėjo pasisveikinti su Deimonu. Aukštas, lieknas žilaplaukis vyriškis traukė dėmesį ir kėlė pagarbą. Grantas buvo labai laimingas: šis filmas pakylės jį į naujas karjeros aukštumas.

      Jam visada patiko kurti filmus, užmegzti artimą ryšį su aktoriais ir puoselėti tarpusavio pasitikėjimą.

      Grantas jau buvo pasiruošęs ateičiai ir šis filmas bus dar vienas ryškus pasiekimas.

      – Atleisk, kad negalėjau tavęs pasitikti, – tarė Deimonas plekšnodamas Grantui per petį. – Tikiuosi, arklidėse radai Tesą?

      O, taip. Ji buvo pasilenkusi ir beprotiškai seksuali.

      – Taip, – patvirtino Grantas nuslėpdamas gašlias fantazijas. – Neilgai trukus vėl susitiksime. Ji man sudarė darbotvarkę.

      Skambus Deimono juokas nuaidėjo visame prieškambaryje.

      – Ak, toji mergaitė. Jei ji ne arklidėse, tai sėdi prie kompiuterio ir planuoja kiekvieną savo žingsnį.

      Tesai reikėjo atsipalaiduoti – Grantas svajojo, kaip priverstų ją pamiršti viską pasaulyje. Bet jis privalo laikytis ribų, numatytų sutartyje. Prakeikimas.

      Tas kvailas punktas nesibičiuliauti su komandos nariais. Prieš kelerius metus Grantas paslydo. Su viena grimuotoja per daug išgėrė ir pakliuvo į pirmuosius laikraščių puslapius. Bet tai jau praeitis. Nors už nuodėmes jam tenka mokėti iki šiol.

      Jis nenorėjo pasiduoti aistrai. Nors Tesa be galo patraukli, jų pasauliai pernelyg skirtingi.

      Be to, Grantas dar nenori surimtėti. Ateityje jis trokšta turėti šeimą, tačiau dabar tam nėra laiko. Bet juk galima priversti Tesą nusimesti rimtuolės kaukę. Jiedu kelias savaites praleis kartu – jis visai netrokšta kas penkias minutes dirsčioti į laikrodį ar taikytis prie tų prakeiktų kuinų.

      Lengvas flirtas padės užmiršti tai, kas slegia Granto širdį.

      – Man skirtą laiką ji pažymėjo žalia spalva. Jau mačiau visą darbotvarkę.

      Deimonas atsiduso, ranka perbraukė sau per veidą.

      – Ji tikras motinos vaikas. Mano velionė žmona irgi suplanuodavo kiekvieną minutę. Tai mane varydavo iš proto.

      – Tikiuosi, kai atvyks Lilė, judu turėsite apie ką pasikalbėti, – tarė Grantas, galvoje turėdamas žymią aktorę, kuri vaidins Rozą Berington jaunystėje. – Ji domėjosi jūsų žmonos biografija, peržvelgė atsiųstas nuotraukas, tačiau manau, jog gyvas judviejų pokalbis bus užvis vertingiausias.

      – Labai laukiu šio susitikimo, – pakiliai šūktelėjo Deimonas. – Vis dar negaliu patikėti, kad apie mano gyvenimą ir karjerą bus kuriamas filmas.

      – Deimonai, jūs esate ypatingas žmogus. Negalite paneigti savo laimėjimų. Ne tik susirinkote aukščiausius apdovanojimus, bet ir užauginote dukteris, kurių viena yra garsi jojikė, o kita – nuostabi trenerė. Ir viskas vienoje šeimoje. Jus lydi sėkmė.

      – Sėkmė čia niekuo dėta, – lengvai šyptelėdamas pataisė Deimonas. – Reikia įgūdžių ir kantrybės. Jei tai žinai, niekas negali tavęs sustabdyti.

      Grantas pajuto, jog šis vyras nėra tik puikus raitelis ir didžiulio žirgyno savininkas. Jis be galo ištikimas savo šeimai. Ant sienų kabėjo daugybė nuotraukų, menančių įsimintinus Beringtonų gyvenimo įvykius. Be to, kalbėdamas apie savo dukras Deimonas be galo didžiavosi. Visai kaip Tesa, kalbėdama apie savo tėvą.

      Grantą tai paveikė stipriau, nei jis tikėjosi. Juk ir pačiam Karteriui šeima reiškė viską… Štai kodėl po to, kai sugriovė gyvenimą savo seseriai, dar nedrįso pažvelgti jai į akis.

      Jis nusprendė susitelkti filmo kūrimui. Kai Entonis Praisas ir Bronsonas Deinas pasiūlė prisidėti, Grantas sutiko ne iškart. Jis ilgą laiką nedirbo, kovojo su širdgėla, o galiausiai atsidūrė čia. Niekam neleis stoti jam skersai kelio – net patraukliai jojikei. Galbūt ji nėra sužavėta šio filmo idėja, bet neturi jai priešintis.

      Žinoma, Tesa gali kelias ateinančias savaites paversti tikra kančia, bet Grantas ras būdą, kaip priversti gražuolę išlįsti iš savo kiauto. Galbūt ji atspari flirtui, tačiau jis tikrai patraukė jos dėmesį. Matė, kaip Tesa išsprogdino akis, jautė, kaip padažnėjo jos pulsas ir kaip geidulingai ji spoksojo į jo lūpas.

      Taip, ji jau įkliuvo.

      – Man reikia išeiti ir su kai kuo susitikti. Neturėčiau ilgai užtrukti, – Deimonas dirstelėjo į telefoną ir įsidėjo atgal į kišenę. – Jauskis kaip namie. Žvalgykis, kur patinka, o jei ką, prašyk Tesos pagalbos. Numanau, kad jau įsikūrei svečių namelyje?

      – Taip, – atsakė Grantas. – Esu labai dėkingas. Visgi kol atvyks komanda, būčiau mielai pagyvenęs viešbutyje.

      Deimonas numojo ranka.

      – Tai jau ne. Turiu dvejus svečių namus, be to, kuriame apsistojusi mano vyresnioji dukra Kesa su mažyle. Galbūt jie kuklūs, tačiau geresni už bet kokį viešbutį ar namelį ant ratų.

      Grantui beliko sutikti.

      – Jei tau manęs prireiks, luktelk arba teiraukis Tesos. Neabejoju, jog ji sugebės atsakyti į visus tavo klausimus.

      Grantas nusijuokė, linktelėjo.

      – Neturiu nė menkiausios abejonės.

      Kai senasis Beringtonas išėjo, Grantas tęsė namo apžiūrą. Nors jau buvo viską apgalvojęs, dabar tiksliai įsivaizdavo, kaip atrodys kiekviena filmo detalė.

      Kelios scenos bus filmuojamos žirgynuose prieš ir po lenktynių, tačiau Grantas daugiausia laiko praleis čia, namuose. Bronsonas ir Entonis rengiasi nemažai keliauti kartu su savo vaikais ir žmonomis.

      Bronsonas Deinas ir Entonis Praisas buvo pusiau broliai ir įtakingos kino pasaulio figūros. Grantas buvo sujaudintas, kai tokios įžymybės paprašė jo bendradarbiauti kuriant filmą apie Beringtonų dinastiją.

      Dirstelėjęs į laikrodį pamatė, jog liko penkios minutės iki Tesos darbotvarkėje numatyto jų susitikimo, todėl patraukė tiesiai į arklides. Juk jis nenorėtų pavėluoti ir praleisti savo progą.

      Šypsodamasis žingsniavo pievele ir apmąstė visus būdus, kuriais pavyktų sutrikdyti panelę Organizatorę. Ir kaip galima atsisakyti galimybės šiek tiek paišdykauti? Juk tokie organizuoti žmonės praranda pusę gyvenimo džiaugsmo.

      Jis puikiai suvokė, jog turi būti rimtas, bet argi gyvenimas nėra skirtas linksmybėms ir pramogoms? Darbotvarkė kiekvienai dienai? Kas gali šitaip gyventi?

      Vos Grantas įėjo, Tesa tučtuojau išlindo iš gardo. Ji įkišo rankas į aptemptas, be proto gundančiai prigludusias kelnes ir pažvelgė į jį.

      – Koks tu punktualus, – artėdama stebėjosi ji. – Manau, mums seksis kuo puikiausiai.

      Grantas nužvelgė Tesos veidą. Paraudusią odą vagojo prakaito lašeliai, o sudrėkusios garbanos ant kaktos liudijo, kad ji ką tik nusiėmė šalmą.

      – Gal išeikime į lauką, išgerkime vandens ir pasikalbėkime? – pasiūlė jis.

      Tesa sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nusišypsojo. Jos skruostuose atsirado duobutės.

      – Miesto berniokas negali pakelti karščio?

      Grantas prapliupo juoktis.

      – Tiesą