Ar tu tam pasiruošęs?. Kelly Hunter

– Jis kvailys. Pernelyg daug kilmingo kraujo ir per mažai smegenų.

      – Rytoj tau paskambinsiu, – sumurmėjo ji.

      – Šįvakar gražiai atrodai, – gergždžiančiu balsu pridūrė senelis.

      – Meilikautojas!

      Rovana sekmadienio pietums stengdavosi pasipuošti – to tikėjosi motina, – bet niekur nepaslėpsi nemadingai įkypų akių, plačios burnos ir ausų, kurios kyšojo, kad ir ką darytum su plaukais. Galiausiai ji nusikirpo plaukus trumpai kaip elfas, bala nematė tų ausų!

      Įvarytas į kampą žmogus būtų galėjęs pavadinti ją įdomia.

      Pusvalandį padirbėjusi prie makiažo, ji galėtų netgi prikaustyti dėmesį.

      Bet ji niekada nebus graži.

      – Kai važiuosi namo, pasiimk obuolių trupiniuotį. Paprašyk, kad įdėtų. Ji vis tiek išmes pirmai progai pasitaikius, o aš Medės paprašiau, kad iškeptų specialiai tau. Su daugiau cinamono, kaip tu mėgsti.

      – Paliksiu tau gabalėlį.

      – Prisiminsiu! – Rovana apkabino senelį, kuris laikui bėgant darėsi vis silpnesnis. – Pasimatysim trečiadienį?

      Senolis linktelėjo.

      – Laukiu naujienų apie skerdynes, politiką ir intrigas.

      Rovana išėjo laukan ir pasuko stovinčio automobilio link.

      – Būtinai!

      Antras skyrius

      Jis pamiršdavo gimtadienius, pamiršo dvejas Kalėdas ir dvejus Naujuosius metus, tačiau nepraleido sesers vestuvių. Tai juk turėtų šį tą reikšti?

      Tai kas, kad truputėlį pavėlavo ir pasirodė visiškai murzinas? Lena nė akimirkos nedvejodama įspraudė jį į vestuvininkų būrį, tada atsistojo priešais celebrantą ir susituokė su jo geriausiu bičiuliu Trigu Adrianu Sinkleru.

      Tai įvyko prieš kelias valandas. Vestuvinių vaišių lėkštes padavėjai seniai nurinko, ir dabar palei tingiai vinguriuojančią upę, prožektoriams siunčiant į dangų raudonos šviesos pliūpsnius, šokio sūkury sukosi poros. Džeredas stengėsi dalyvauti šventėje ne tik kūnu, bet ir siela – šypsojosi, kol įskaudo žandikaulis, šoko su nuotaka ir erzino jaunąjį. Stoviniavo, kol galiausiai nebeatlaikė ir atsisėdo ant žemės po didžiule sena akacija, atsirėmė nugara į kamieną ir paliko aplink kunkuliuojančias linksmybes.

      Vakaras tikriausiai jau bus įpusėjęs, nors daugelis svečių atrodė nusiteikę šėlti per naktį. Džeredas gi juto, kaip slopsta adrenalino poveikis, o jo vietoje lieka visus kaulus persmelkęs nuovargis. Reiktų susirasti lovą ir prigulti – kelioms dienoms, savaitėms ar net mėnesiams… Reiktų susirasti, kur pabūti, kur apsistoti.

      Deimonas pasiūlė namuką paplūdimyje – kelioms dienoms tiktų. Bet ten tikriausiai kas nors būtinai užsuks, o Džeredas troško likti vienas.

      Su lengvu susidomėjimu jis nužvelgė besiartinantį Trigą, kuriam iš paskos sekė moteris. Ji pasirodė maždaug prieš valandą ir neatrodė nė kiek sutrikusi, kad pavėlavo į ceremoniją ir vaišes. Reikia manyti, ne viešnia, bet kas ji tokia, Džeredas nenutuokė.

      Iškart pripažino – apsirengusi nepriekaištingai. Klasikinis stilius, lieknos kojos apautos aukštakulniais, kurie tikriausiai kainavo krūvą pinigų. Abi Džeredo seserys perėjo tą brangių batelių etapą, tad itin kokybišką daiktą jis atpažino, nors prekės ženklo nebūtų galėjęs įvardyti.

      Bateliai sustojo priešais jį, ir vyras, atrėmęs galvą į medžio kamieną, pakėlė akis. Moteris, kurios liekna, sportiška figūra jis pirma grožėjosi, pasirodė kiek vyresnė, nei jis manė anksčiau. Žiūrint iš arti atrodė, kad kūrėjas, kuris sutvėrė šios moters veidą, matyt, juto silpnybę neįprastiems dalykams. Plati burna putliomis lūpomis viršun riestais kampučiais, plačiai įstatytos kiek įkypos akys. Maža nosis. Rudi plaukai nukirpti trumpai ir berniokiškai. Ausys nedidelės, bet galbūt – tik truputėlį – atsikišusios.

      Kartu sudėti bruožai sudarė visumą, kuri atrodė pernelyg keista, kad moteris panėšėtų į klasikinę gražuolę, ir pernelyg prikaustanti, kad galėtum nekreipti dėmesio.

      – Džeredai, susipažink su Rovana Faringdon, – prakalbo Trigas. – Naujoji penktojo skyriaus kontržvalgybos vadovė.

      Penktasis skyrius. Džeredas bandė priversti smegenis dirbti. Penktasis skyrius reiškia Rytų Europą. Kai jis išvyko prieš dvejus metus, skyriui vadovavo Senis Evansas. Sunku pasakyti, ar ji bus Džeredui paranki sąjungininkė, ar ne.

      Veikiausiai ne.

      – Garsas apie jūsų reputaciją sklinda pirma jūsų, pone Vestai.

      Jos balsas nuskambėjo šiurkštokai, nors po juo glūdėjo viliojantis it medus švelnumas. Rovana pasilenkė žemiau, norėdama geriau apžiūrėti jo veidą.

      – Neatrodote toks gražus, kaip man pasakojo.

      – Duokit man laiko, mėlynės išblunka.

      Ji nerūpestingai šyptelėjo, ir toji šypsena…

      Toji šypsena trenkė kaip ginklas.

      – Jūsų sesuo užsiminė, kad galbūt norėtumėte būti pavėžėtas iki namų. Aš čia turiu automobilį.

      Džeredas jau pirmiau jį matė. Juodas, glotnus, veikiausiai šarvuotas.

      – Kam prireikė tiek apsaugos vestuvėse? – Jis jau anksčiau juos pastebėjo – kaip būtų galėjęs nepamatyti?! Mažiausiai ketvirtis svečių buvo iš specialiųjų pajėgų, daugelis su ginklais. Kaip ir priešais stovinti moteris.

      – Juk žinai atsakymą į tą klausimą, kaubojau, – ji darsyk nusišypsojo, šįkart švelniau. – Mes čia dėl jūsų.

      – Jūs ne mano skyriaus viršininkė.

      – Ir dėl to labai džiaugiuosi. Užvirėt košę. Bravo. Tačiau vis tiek privalome nugabenti jus į Kanberą ir pasirūpinti, kad pakeliui nieko nenutiktų.

      – Duokite man laisvą savaitgalį, ir tada mielai važiuosiu, kur tik pasakysite.

      – Pone Vestai… – jos balsas nuskambėjo atlaidžiai. – Duodame jums šį vakarą, ir už tai turėtumėte būti dėkingas. Turėjote grįžti prieš dvejus metus.

      – Atsiprašau, vėluoju, – švystelėjo tingią šypseną Džeredas, norėdamas pasitikrinti, ar ją suerzins. – Jūs jauna eiti direktoriaus pareigas.

      – Man keturiasdešimt, ir aš gudri kaip sena lapė.

      Dešimt metų už jį vyresnė.

      – Kaip ir sakiau…

      Ji nusijuokė žemu nevaržomu juoku, ir Džeredas suprato padarysiąs bet ką, kad tik išgirstų ją juokiantis dar kartą.

      – Nenuvertinkite manęs, pone Vestai, o aš nenuvertinsiu jūsų.

      – Vadinkite mane Džeredu, – sumurmėjo jis ir staiga pastebėjo, kaip susidomėjęs juos stebi Trigas, jo geriausias bičiulis, ką tik tapęs svainiu.

      – Džeredai… – Trigas atrodė kažko pralinksmėjęs, o gal tiesiog susitaikęs su padėtimi? Galbūt jo svainis turėjo ekstrasensorinių gebėjimų, o gal tiesiog pažinojo Džeredą taip seniai, kad mokėjo įskaityti kiekvieną krustelėjimą; Trigas užfiksavo jo susidomėjimą skyriaus viršininke keistu veidu, viskio mėgėjos balsu ir atomine šypsena. – Ne.

      – Taip.

      – Išties prasta mintis.

      – Yra buvę ir prastesnių. – Džeredas vėl pasisuko į direktorę ir nusišypsojo.

      Rovana