Baleto įkvėpti. Stefanie London

valosi purvą nuo vardo. Šis sezonas priklausys jam. Niekas neišblaškys jo dėmesio; niekas neatsistos jam skersai kelio.

      – Ne!

      Grantas staigiai atsisėdo, tiesus kaip su plieno strypu vietoj stuburo. Per kaklo šoną, veidą, per visą nugarą varvėjo prakaitas. Jis apsičiupinėjo tamsoje. Kabindamasis į gyvenimą jis sugniaužė į kumščius prakaitu permirkusias paklodes.

      Jis buvo vienas.

      Kvėpavimas trūkčiojo; kiekvienas žioptelėjimas degino plaučius. Godžiai siurbiant orą, kilnojosi krūtinė. Dar. Dar.

      Akims pripratus prie tamsos, aplink save jis įžiūrėjo baldų kontūrus. Miesto šviesos skverbėsi pro žaliuzių skersinius ir ant lovos metė raštuotą šešėlį. Bute buvo tylu; kol jis drebėjo, pasaulis miegojo.

      Širdies dūžiai iš lėto grįžo į įprastą ritmą. Drebuliui nuslopti prireiks šiek tiek laiko – tą žinojo iš patirties. Tai tik sapnas. Tas sapnas. Tas pats, kurį sapnuodavo nuolat – tas pats, kuris kas kartą pažadindavo su siaubu.

      Jį akino blykstės, mikrofonai, sugrūsti į veidą.

      Grantai! Grantai! Ar tiesa, kad dėl tavęs žmogus atsidūrė ligoninėje? Ar tiesa, kad sumušei jį neatpažįstamai?

      Purtydamas galvą jis išsipainiojo iš paklodžių ir nulėkė į svetainę. Pro langus liejosi žvaigždžių šviesa, darniai žibėjo nebylus miestas. Keistas jausmas būti šalia tūkstančių žmonių ir jausti visišką vienatvę.

      Su nešiojamuoju kompiuteriu įsitaisė ant sofos. Asmeninis elektroninis paštas kasdien rodė vieną ir tą patį: naujų žinučių – nulis. Net Denisas, artimiausias žmogus, kurį būtų galima pavadinti draugu, nieko neatsiuntė… net kvailų nuotraukų su katinais. Jis spustelėjo ant aplanko, pažymėto „Šeima“, ir atsiduso pamatęs tris varganus laiškus, kurių neprisivertė ištrinti. Paskutinis atsiųstas prieš pusmetį.

      Patikrino šlamšto aplanką, svarstydamas, tiksliau – vildamasis, gal filtras nepraleido žinutės, galbūt kas nors bandė susisiekti. Nieko. Aplankas tuščias.

      Jis nesigailėjo palikęs mažą miestelį, kuriame užaugo, kad pasiektų futbolo aukštumų dideliame mieste, net jei tėvas jį ir iškeikė. Grantas aiškiai prisiminė, kaip tėvo kaktoje iššoko kraujagyslė, o balsas skardėjo per visą kuklų kaimišką būstą. Tie trys žodžiai: Kaip tu galėjai? Kaip jis galėjęs juos palikti? Kaip galėjęs apleisti šeimos verslą? Kaip galėjęs dėl neįgyvendinamos svajonės išduoti tėvą ir seserį?

      Žaizdos buvo vos tepradėjusios gyti dėl nedrąsių jo ir sesers telefono skambučių ir žinučių. Seni ryšiai išliko, vargani ir apdriskę, bet nesutrūkę. Nieko, ko negalima pataisyti. Net tėvas šiek tiek domėjosi Granto gyvenimu mieste.

      Bet dabar visa tai dingo. Trapios susitaikymo gijos sutraukytos, kai jis apjuodino šeimos vardą. Taip išrėžė tėvas, bet Grantas negalėjo ginčytis. Neturėjo teisės pykti. Liko vienas dėl savo paties veiksmų, dėl tos košės, kurią užvirė. Ir, žinant tėvą, antros progos negaus.

      Dar viena priežastis šiais metais „Jaguarus“ užkelti į viršūnę. Jei karjera – vienintelis likęs dalykas, dėl to jis paaukos viską. Jis nesusikirs.

      Užtrenkęs nešiojamąjį kompiuterį pakilo nuo sofos pasigriebti iš šaldytuvo ko nors išgerti. Jei užmigti nepavyksta, verčiau ko nors imsis, kad prastumtų laiką.

      Antras skyrius

      – Po velnių, – tąsydama didelį rausvą skėtį sumurmėjo Džasmina. Vėjuotu oru šis daiktas bevertis – neapsaugo nuo šoninio lietaus, kertančio į veidą ir merkiančio džinsus.

      Plaukai išsidraikė, tamsios sruogos užkrito ant akių, kol jį suskleidė. Džasmina perlėkė per judrią gatvę, slidinėdama ant šlapio šaligatvio. Uždususi aukščiau trūktelėjo krepšį ant peties ir susigūžė po gydymo klinikos pastoge. Nupurtė skėtį aplink save taškydama vandens lašus ir įsmuko pro automatines duris į klinikos priimamąjį.

      – Labas, Džasmina, – registratorė pasveikino ją pažįstama šypsena. – Daktaras Vilsonas tuoj ateis.

      Džasmina sudribo į krėslą ir susisuko lietuje permirkusią uodegą į kuodelį. Per sprandą lašėjo vanduo, bate drebėjo kulkšnis; ji nuolat primindavo nelaimingą atsitikimą.

      Dar vienas darbuotojas draugiškai jai pamojavo lėkdamas pro priimamąjį. Ji čia tarsi neatskiriama interjero dalis.

      Po trumpos apžiūros ir gydytojo moralo Džasmina išėjo su nauju receptu rankoje, nes aną sugrūdo į popieriaus pjaustyklę. Ji nepakentė išrašytų skausmą malšiančių vaistų; šalia jos negebėjimo pagyti jie atrodė kaip dar vienas silpnumo ženklas.

      Gydytojas vėl užsiminė apie psichologą… Galima pamanyti, kad visus savo rūpesčius ji išsigalvoja. Bet ne – jie tikri. Kulkšnis niekada nebebus tokia stipri, kad atlaikytų en pointe, o be baleto ji daugiau neturi nieko… yra niekas. Eidama prie registratūros stalo Džasmina apsivijo save rankomis.

      Dieve, kaip ji pasiilgo viso to: scenos šviesų žvilgesio, atsimušančio nuo kostiumo blizgučių, žiūrovų plojimų griausmo, jaudulio, gavus naują vaidmenį. Ką daryti su gyvenimu, kai šie dalykai dingo? Kas kartą, kai apie tai pagalvodavo, smegenys išsijungdavo. Širdis priklausė tik baletui, daugiau niekam ji nejautė aistros. Arba baletas, arba nesėkmė… ir ji tikrai ritosi žemyn į nesėkmę.

      Lauke siautėjo lietus, langus nušvietė ryškus blyksnis – kilo audra. Ji pasigailėjo važiavusi viešuoju transportu; nebuvo vilčių, kad namo grįš sausa. Pasielgė kvailai atsibeldusi be automobilio, kurį kartais pasiskolindavo iš Elizos motinos, manydama, kad važinėdama autobusais ir tramvajais sutaupys. Paaiškėjo, kad planas nevykęs, nes Melburno viešojo transporto sistema blogu oru strigdavo. Bet ji neturi pinigų nuosaviems ratams, tad teks kurį laiką pasitenkinti šlapios vištos įvaizdžiu.

      Keikdamasi ji pasirašė apsilankymo formą ir sumokėjo banknotais iš voko krepšyje. Ant jo Grantas kaip su vištos koja buvo iškeverzojęs Džasminos vardą.

      – Džasmina?

      Į ją kreipėsi pažįstamas balsas. Vilką mini, vilkas čia.

      Apsivilkęs sportinę aprangą laukiamojo viduryje stovėjo Grantas. Tikrai labiau atsipalaidavęs nei paskutinį kartą, kai jie matėsi; veidas nuoširdus, nors arogantiška laikysena nedingo. Žmonės klinikoje – daugiausia moterys – žavėjosi juo atvirai ir prisidengę rankomis šnabždėjosi.

      – Malonu tave čia matyti, – Džasmina ištarė ramiu balsu, nustūmusi į šalį pirmos jų pamokos sukelto dygaus irzulio likučius.

      – Klubas čia užsakė gydomąjį masažą. – Vyras pakeverzojo parašą ant savo formos. – Tos įsitempusios blauzdos varo mane iš proto.

      Džasmina nesulaikė piktdžiugiškos šypsenos lūpose. Jos pratimai blauzdoms liūdnai pagarsėję kaip bausmė naujiems mokiniams, sukirbo pasitenkinimo virpuliukas, kad Grantas – jokia išimtis.

      – Verksnys. – Ji apsivyniojo pūkuotą oranžinį šaliką aplink kaklą ruošdamasi lietaus antpuoliui.

      Grantas sukikeno. Tas garsas, matyt, pažadindavo drugelius moterų pilvuose, jos pilvas taip ir sureagavo… kaip davus ženklą. Velniai griebtų, kaip neapgalvotai atsakė.

      Grantas žingsniavo šalia jos; kai tik automatinės durys prasivėrė į šlapią ir nemalonią žiemos dieną, plūstelėjo šaltas oro gūsis.

      – Ką čia veikei?

      – Sena trauma. – Ji stabtelėjo po klinikos stogine. Atkrapštė skėčio sagtelę ir išskleidė jį prieš vėją, raukydamasi, kai medžiaga priešindamasi supleveno. Nusisukusi į priešingą nuo stovėjimo