Antra galimybė. Yvonne Lindsay

akis degino ašaros, gerklėje tūnojo gniužulas. Olivija paėmė jo ranką ir, vos pajutusi pirštus, apsiverkė. Vyras atsiduso ir užsimerkė. Tik po kelių akimirkų sugargė:

      – Gerai.

      Ji vos tvardėsi nepradėjusi raudoti. Staiga iš kitos lovos pusės kostelėjo gydytojas Tomas.

      – Ksanderi?

      – Nesijaudinkite, jis vėl užmigo. Netrukus turėtų pasirodyti seselė jį apžiūrėti, galbūt tuomet vėl atsibus. Jums leidus…

      – Ak taip, žinoma. Ačiū.

      Ji nepastebėjo, kaip gydytojas išėjo ir kaip į palatą įžengė kitas ligonis su vaikštyne ir fizioterapeutu pašonėje, ne, visas jos dėmesys buvo skirtas vyrui lovoje priešais ir jo ramiam, ritmingam kvėpavimui.

      Olivija daugiausia mąstė apie tai, kad Ksanderis galėjo mirti per tą nelaimingą atsitikimą, pasiglemžusį jo atmintį, ir ji net nebūtų apie tai sužinojusi ir galėjusi pareikalauti antros galimybės. Ši mintis atvėrė naujus skausmo klodus ir ji pasistengė tai pamiršti. Jis nemirė, – pagalvojo, – jis gyvas ir neatsimena, kad kadaise nutraukė mudviejų santykius.

      Ksanderis vis dar laikė jos ranką lyg inkarą, tarsi trokštų, kad ji būtų šalia jo. Olivija pasilenkė ir švelniai prilietė jo ranką sau prie skruosto. Ji buvo šilta, gyva. Jos? Ji tikėjosi. Tiesą pasakius, dabar troško to vyro taip pat smarkiai, kaip kadaise. Olivijos galvoje užgimė viltis: galbūt jo atminties netekimas taps ta antrąja proga, kurios jis šitaip baidėsi?

      Šią akimirką ji suprato, kad atiduotų viską, kad tik jį susigrąžintų.

      Viską.

      Netgi apsimesčiau, kad tarp mūsų nebuvo jokių nesutarimų? – paklausė savęs. Atsakymas į šį klausimą turėjo būti netikėtas, tačiau jos nenustebino.

      Taip, buvo pasiruošusi viskam.

      Antras skyrius

      Olivija įžengė į namus ir, atsirėmusi į duris, giliai atsikvėpė. Šiuo atodūsiu norėjo atsikratyti įkyraus galvos skausmo, prasidėjusio grįžtant namo, ir įtampos, užvaldžiusios kūną, tačiau niekas nepadėjo, atrodė, kad įsitempę pečiai siekia ausis.

      Ką ji padarė?

      Ar melaginga leisti Ksanderiui galvoti, kad jiedu vis dar susituokę? Galbūt čia nėra melas, jei jis tuo šventai įsitikinęs ir ji pati to taip trokšta?

      Laiko neatsuksi atgal, nei penkias minutes, nei porą metų. Tačiau galima pradėti iš naujo. Tą ir padarysime, – įtikinėjo save Olivija.

      Galgi šitaip naudotis jo amnezija buvo neetiška? Suprato, kad taip elgdamasi smarkiai rizikuoja: Ksanderis galėjo staiga viską prisiminti ir nebenorėti spręsti jųdviejų sunkumų ar prašyti iš jos bet kokios pagalbos. Bet vis tiek buvo pasiruošusi surizikuoti ir susigrąžinti buvusią jųdviejų laimę.

      Ji atsispyrė nuo durų ir žengė koridoriumi link atviros virtuvės, kurią jie kartu, savaitę po vestuvių įsikėlę į dviejų aukštų XIX amžiaus namus, taip smagiai renovavo. Kaip visada užkaitė arbatinį, tikėdamasi, kad ramunėlės numalšins galvos skausmą.

      Bet kas palengvins nemalonų kaltės pojūtį krūtinėje?

      Ar šitaip stengėsi išpirkti savo pačios nuoskaudas? Ar jai, po Parkerio mirties paskendusiai kaltės ir savigraužos liūne, nebuvo lengviau nustoti mėginti išsaugoti jųdviejų su Ksanderiu santuoką ir tiesiog jį pamiršti? Olivija kaltino vyrą nesidalijus su ja savo jausmais, tačiau argi pati nesielgė taip pat ir, jam išėjus, jo nepaleido? Vėliau, kai atsivėrė akys ir ji suprato, ko netekusi, jau buvo per vėlu – Ksanderis nesileido į kalbas apie susitaikymą ar lankymąsi pas psichologą, tarsi pats būtų atvertęs naują puslapį, kuriame jos jau nebebuvo.

      Skausmas niekur nedingo, tačiau laikas leido į viską pažvelgti kitaip ir suprasti, kad santuokos griūtis buvo ir pačios kaltė. Tokių klaidų ji nebekartos.

      Mintis išblaškė arbatinio švilpimas. Olivija užplikė arbatą ir iš įstiklintos spintelės, kurioje laikė antikvarinius indus, išsitraukė mėgstamiausią porceliano puodelį su lėkštele. Viską sudėjusi ant padėklo, išnešė lauk į verandą ir atsisėdo į vieną iš kėdžių. Patogiau įsitaisius, sugirgždėjo kėdės brezentas.

      Nušviesta vasaros vakaro saulės Olivija užsimerkė ir įsiklausė ją supančių garsų: pro tolygų automobilių gaudimą girdėjo savo kiemuose žaidžiančius vaikus. Šis karčiai saldus šurmulys priminė, kad net ir po tragedijos žmonės gyvena įprastai. Vos pajutusi besikaupiant netikėtas ašaras, atsimerkė ir sutelkė dėmesį į arbatos pylimą. Šnerves pasiekė malonus ramunėlių aromatas. Arbatos gėrimo ritualas ją ypač ramino, tad natūraliai tapo vienu iš įpročių nusiraminti vos apėmus jausmui, kad kraustosi iš proto.

      Ji gurkštelėjo karšto gėrimo ir, mėgaudamasi skoniu, mintimis grįžo prie savo sprendimo ligoninėje. Niekaip negalėjo nustoti galvoti apie didžiulę riziką ir visas blogybes, kurios galėjo atsitikti, tačiau spręsti dar buvo anksti – Ksanderis iš ligoninės bus išleistas tik po keleto dienų ar net savaičių. Prieš grįžtant namo, jam prireiks fizioterapijos, kad galėtų vaikščioti niekieno nepadedamas.

      Namo.

      Oliviją nukrėtė drebulys. Tai nebuvo namai, kuriuose jis gyveno pastaruosius dvejus metus, o namai, kuriuos jie nusipirko ir suremontavo kartu. Ačiū Dievui, ji jų nepardavė, o liko gyventi su visais prisiminimais. Šis sprendimas padėjo šiek tiek atsigauti po Parkerio mirties ir Ksanderio išėjimo.

      Ji susitaikė su mintimi, kad santuoka baigėsi, tačiau taip ir nenustojo mylėti savo vyro. Staiga pasijuto pagyvėjusi. Čia bus mūsų nauja pradžia. Jam išėjus iš ligoninės, apsigyvensime kartu kaip pirmaisiais santuokos metais. Jei jis kada viską prisimins, naujieji saldūs prisiminimai atsvers nemalonius jausmus prieš mums išsiskiriant.

      Žinoma, jei jo atmintis sugrįš dar prieš išeinant iš ligoninės – santykių nebeatkurs. Ji turėjo surizikuoti. Privalėjo. O apie tikrąjį Ksanderio gyvenimą, kuriam ji nebepriklausė, pagalvos vėliau. Laikyti jį atokiau nuo draugų ir kolegų atrodė lengvai įveikiama užduotis – palatoje nebuvo matyti daugybės laiškų ir gėlių puokščių, tik vienas atvirukas nuo bendradarbių investicijų banke, kuriame jis dirbo, bent jau iki kol jam teks grįžti į darbą. Iki tol… Na, laikas parodys.

      Gydytojų teigimu, Ksanderis į darbą negrįš mažiausiai mėnesį, galbūt dar ilgiau, jei gydymas užtruks. Neprileisti jo kolegų per arti neturėtų būti sudėtinga, – mąstė Olivija, gurkšnodama arbatą ir žvelgdama į uostą tolumoje. – Juk vis dėlto jis guli intensyviosios terapijos skyriuje, kur leidžiami tik šeimos nariai (tai reiškė atsitiktinį motinos, gyvenančios kelių valandų atstumu į šiaurę nuo miesto, apsilankymą), tad jie tikrai nesitikės išsamios informacijos apie jo būklę. Paskambinsiu vienam iš partnerių ir atgrasysiu nuo noro aplankyti.

      Olivija pajuto bundant kaltės jausmą: Ksanderio draugai turėjo teisę žinoti, kaip jis laikosi, ir jį lankyti, tačiau bet koks nerūpestingas komentaras galėjo iškelti klausimų, kurių nebuvo pasiruošusi atsakyti. Ji nenorėjo išbaidyti savo laimės.

      Nors ir dvejais metais per vėlai, Ksanderio amnezija suteikė jai antrą progą ir šįkart pasižadėjo jį atsikovoti. Vylėsi, kad jiems pavyks atkurti puoselėtą meilę. Šiandien jis nubudo jos ilgėdamasis, tad reikėjo tikėtis, kad dabar jiems pavyks sukurti naują gyvenimą kartu.

      Ksanderis šimtąjį kartą šįryt pažvelgė į palatos duris. Olivija turėtų netrukus pasirodyti. Po karštos diskusijos su gydytoju Tomu apie perkėlimą į reab ilitacijos centrą (kurią Ksanderis laimėjo, griežtai atsisakydamas tai daryti), buvo nuspręsta jį išleisti namo rytoj, galbūt net ir šiandien. Vyras skambino Olivijos paliktu telefonu (jo telefonas ir kompiuteris buvo negrįžtamai