Ak, kokia aistringa naktis!. Leslie Kelly

ji suprato, kodėl tada išprakaitavo ir susijaudino. Jai tikrai patiko paraudęs Čezas, kad ir ką ji sakė savo mamai. Bet tada, nenorėdama to pripažinti, ji buvo įsitikinusi, kad laikytis susikibus už rankų su Čezu Brauningu ji tikrai nenorėjo, norėjo pasileisti.

      Todėl ji pasielgė taip, kaip elgėsi nemandagios dvylikmetės. Ji pakišo koją ir parklupdė jį šokio metu.

      Maža kalė.

      – Tu moki šokti, tiesa? – Dar vienas žalių akių mirktelėjimas: kaip ji anksčiau nepastebėjo įdomių auksinių dryželių žaliose jo akių rainelėse, primenančiose žėrinčias žvaigždes? – Norėjau pasakyti, kad tai visai nesunku… atpažįsti muzikos ritmą ir judi pagal jį.

      Lulu susivilgė lūpas, išgirdo, kad muzikantai baigia groti.

      – Pertraukėlė… – kuri kaip tik privertė Lulu galvoti apie maudimą dubens srityje… nederėjo apie tai galvoti, kai reikalas sukosi apie Čezą.

      Laimei, muzikantai ėmėsi kančių kupinos Kerų versijos. Melodija pasirodė esanti tinkama – ji derėjo prie Lulu kostiumo ir fakto, kad ji jautėsi taip, tarsi ją kas būtų apkerėjęs. Daina buvo lėtesnė, priminė džiazą, ir reikėjo šokti susiglaudus – rankomis ir kūnais. Ir nors jos galva nusprendė, kad šitai būtų rizikingiau, nei dubens maudimas, jos kojos bematant nusileido nuo kėdės.

      – Žinoma.

      Ji leido jam paimti ranką ir nusitempti iki sausakimšos šokių aikštelės. Kai jis suėmė jos klubus ir prisitraukė, Lulu vos nepaspringo stengdamasi ir toliau šypsotis. Ar jis jaučia, kaip pašėlusiai daužosi jos širdis, ar mato, kaip pulsuoja gerklėje? Ar, po paraliais, jis nenutuokia, kad kai kurios jos kūno dalys audringai reaguoja į jų kūnų lietimąsi?

      Lulu laukė, kol jis ką nors pasakys… Sveika atvykusi į Vašingtoną. Kaip sekasi naujoje vietoje? Kaip tavo draugai? Bet jis tylėjo, tik linguodamas judino savo koją jos tarpkojyje.

      Viešpatie, būk gailestingas. Nors ji dažnai įsivaizduodavo, kaip laiko rankomis suėmusi Čezo galvą, kad galėtų jį pasmaugti už tai, kad jis leptelėjo kažką, kas ją sunervino, tačiau niekada neįsivaizdavo, kad tarpkoju lies kurią nors jo kūno dalį.

      Čezas buvo pradingęs iš jos gyvenimo tol, kol Lulu suprato, kad jaudulys pilve ir suspaustos šlaunys yra tikros aistros požymiai.

      Bet dabar jos kūnas į jį reagavo taip, kaip ji niekada neleido sau nė pasvajoti. Nebuvo reikalo klysti: dėl tokios reakcijos kaltas jaudulys. Delnai prakaitavo, o visas kūnas buvo karštas ir lipnus, tarsi nenusirengusi ji būtų galėjusi virsti geismo klanu pačiame šokių aikštelės viduryje.

      Dievulėliau, Čezas buvo toks didelis ir stiprus – ji lygino jį su berniuku, kurį pažinojo. Tvirtas, vyriškas ir toks patrauklus, kad galėjo priversti širdį sustoti. Jo krūtinė buvo plati ir būtų puikiai tikusi tapti gyvenimo plaustu. Lulu vos laikėsi nepanardinusi pirštų į ilgokus jo plaukus, išsitaršiusius kaip ką tik išlipus iš lovos, susivėlusius nuo kelių mėnesių kelionių.

      Ją pribloškė tiesa, nepaneigiama, visa keičianti.

      Lulu norėjo jo. Labai. Ji troško pasimylėti su Čezu Brauningu ir sužinoti, ar ilgus metus tarp jų viešpatavusį pyktį galėjo ištrinti geismas.

      Jei tik jis būtų eilinis vyrukas, kurį ji sutiko, ir visos vaikystės peštynės ir kovos, jau nekalbant apie šeimos dramą, nestovėtų tarp jų. Jei tik jis būtų seksualus nepažįstamasis kaip Šėferis, kad ir toks žavingas, šmaikštus ir lengvo charakterio.

      Deja, jis pažįstamas. Kad ir kaip jis ją glaudė, Čezas negalėjo pamiršti jos vaikystės niekšybių ir savo paties paniekos jai. Negali būti, kad jis žiūri į ją kaip nors kitaip nei kaip į jaunystės prakeiksmą ar suaugusiojo paniekinimą. Be to, ją dar slėgė ir šeimos santykių našta. Sugrįžęs į savo šalį elektroniniu laišku jis sakėsi pažadėjęs savo mamai elgtis taip, tarsi Lulu būtų moksleivė, išsiruošusi į kelionę po didelį, baisų miestą. Jis sukels jai nepatogumų. Elgsis it vaikėzas.

      Ne, kalbėti apie kažkokį seksualinį susižavėjimą tarp jos ir Čezo buvo neįmanoma. Lulu jau ketino grįžti namo ir jaukiai leisti laiką su vibratoriumi arba nusispjauti ir pasidulkinti su nuobodžiu gitaristu. Ketino griebtis bet ko, kad tik Čezas nesužinotų, kaip stipriai jis ją sujaudino. Ši žinia būtų blogiau už suprakaitavusius delnus ar incidentą per šokį kūno kultūros pamokoje.

      – Šiandien groja gerą muziką, – galų gale prakalbo jis. – Šėferis su savo grupe patobulėjo nuo tada, kai paskutinį kartą jų klausiau.

      – Tu jį pažįsti?

      – Aha, jis yra kaimynystėje gyvenantis nuolatinis klientas ir kurį laiką dainuodavo solo. Bet buvo hipiūkštis. Pakliuvo į bėdą, pasiskolino pogrindžio muzikos ritmą ir sugrojo slegiančią, šešiasdešimtųjų haliucinacijas sukeliančią baladę. Galima sakyti, gadino nuotaiką. Baro savininkai pagrasino jo atsisakysią.

      – Tu žinai jo vardą?

      Čezas išsiviepė.

      – Taip.

      – Koks?

      – Jeigu tau pasakysiu, turėsiu tave nužudyti. Jis liepė man prisiekti.

      – Turėtų būti neįprastas.

      Jis lėtai linktelėjo.

      – Tarkim, kad jis… atitinkamas.

      – Ar galėčiau tave papirkusi jį išgauti?

      – Ką man pasiūlysi už tai?

      – Atiduosiu visus Tootsie Rolls irisiukus iš savo saldainių krepšelio.

      – Saldainiai manęs nedomina, – pasakė jis šyptelėjęs puse lūpų, kurios prašėsi bučinio, net Lulu lūpos išdžiūvo.

      – Maniau, kad tu labai nori saldainių.

      – Verčiau paragaučiau ko kito saldaus.

      Oho. Žibančios akys ir trumpam pasirodžiusi duobutė neliko nepastebėta ir perkėlė į kitą – flirto ar net dviprasmišką lygmenį. Visai nepanašu į tai, ką jis kada nors jai buvo pasakęs. Lulu pasidarė įdomu, kiek jis išgėrė, ir ar pylė į nuo skrydžio dar tuščią skrandį. Ji negalėjo patikėti, kad blaivus Čezas galėtų taip pasakyti – tik ne jai.

      – Pavyzdžiui? – paklausė Lulu tokiu pat koketuojančiu ir dviprasmišku balsu, nepasiduodama jo provokavimui.

      Ji žinojo, kad Čezas galėjo bet kurią sekundę nutraukti pokalbį, tačiau nepajėgė paneigti, kad jai nepatiko.

      – Nuo to gėrimo tavo lūpos atrodo labai raudonos ir gardžios.

      Dievulėliau, nejau jis ketina ją pabučiuoti? Iš jo akių buvo matyti, kad jis galvoja apie tai, ir Lulu širdis pradėjo daužytis. Beprotybė. Būdami vaikai jie net gydytojų nežaidė, paslapčia net ir nekaltai nesibučiavo. Bet Čezas spoksojo jai į lūpas, tarsi būtų ištroškęs ir tikrai norėtų jas suvalgyti.

      – Turiu pasakyti, kad šitas pokalbis mane stebina, – prisipažino ji ir pati išgirdo, kaip sutrūkčiojo jos balsas, ir susimąstė, ką gi jis dabar apie tai pamanys.

      – Negali būti, kad tave stebina tai, jog manau, kad esi graži.

      – Bet mane išties stebina. – Lulu prisivertė nusišypsoti.

      Čezas, vaikinas, kuris kažkada išvadino ją užknisančia siurbėle, mano, kad ji yra graži?

      Taip. Tikriausiai jis per daug išgėrė.

      – Visi čia esantys vyrai taip mano, – visiškai rimtai pasakė jis. – Pastebėjau tai tą pačią akimirką, kai įėjai, ir nuo tavęs negalėjau atplėšti akių. – Jis nužvelgė ją nuleisdamas žvilgsnį