Tikrasis Rio. Sandra Marton

sumirksėjo. Prižiūrėtojas, ar kad ir kas jis bebūtų, smaginosi ją erzindamas. Ne, jam nebuvo smagu. Toji išraiška jo veide – pasitenkinimas.

      Kaip malonu būti dienos pramoga, – pamanė Izabela ir išsitiesė visu penkių pėdų septynių colių ūgiu.

      – Man nebūdinga persigalvoti, – pasakė ji ir susiraukė.

      Kokie kvaili žodžiai.

      Jau per vėlu.

      Pėdos, silpnai sujungtos su smegenimis, nuvedė aukštyn plačiais laiptais pro masyvias duris į namo vidų. Durims už nugaros trinktelėjus ji krūptelėjo.

      Norėjo manyti, kad tai likimo įspėjimas, bet tiesa ta, jog tai tebuvo durų trinktelėjimas – nei daugiau, nei mažiau…

      Dieve mano, koks didelis vestibiulis! Milžiniškas!

      – Taip. Tikrai, ar ne?

      Ji mikliai atsisuko. Ponas Pusnuogis stovėjo čia pat už jos sukryžiavęs rankas ant krūtinės – vien raumenys, auksinė oda ir tamsios garbanos.

      Jos žvilgsnis nuslydo žemiau.

      Dailūs pilvo raumenys, – pamanė jį įkvėpdama. Raumenys iš tiesų buvo, o žemiau jų…

      – Vestibiulis, – ištarė jis linksmu, kimiu balsu. Ji pakėlė žvilgsnį. – Pamanėte, kad jis didelis. Tiesą sakant, milžiniškas. – Jis šyptelėjo kilstelėdamas lūpų kamputį. – Apie tai kalbėjote, tiesa?

      Izė pajuto iškaistant veidą. Ar ji tai pasakė garsiai? Tikriausiai, bet mintyse neturėjo…

      Nejučiom prisimerkė. Tebūnie prakeiktas šis vyras!

      Jis su ja žaidžia.

      Vis dėlto vargiai galėjo jį kaltinti.

      Gal jis ir pusnuogis, bet ji…

      Netvarkinga.

      Drabužiai įplėšti ir išpurvinti. Vos prieš kelias valandas ji atrodė tobulai. Na, kiek tai įmanoma. Ruošdamasi šiam susitikimui užtruko ilgiau nei kada nors anksčiau.

      Tiesą sakant, ji nė piršto nepajudino.

      Viską padarė Ana.

      Kostiumėlis vietoj įprastų džinsų. Vilnonis kostiumėlis, su kuriuo tokią dieną kaip ši pragariškai karšta, bet, pasak Anos, tai tinkama apranga svarbiam pokalbiui. Šilkinė palaidinė vietoj marškinėlių. Bateliai su tokiais aukštais kulnais, kad ji vos paėjo, jau nekalbant apie milijoną mylių, kurias teko nukiūtinti po to, kai vidury kelio iš niekur nieko atsirado triušis, ir jos automobilis nėrė tiesiai į griovį.

      Be abejo, viskas priklausė Anai. Kostiumėlis, palaidinė, bateliai.

      Automobilis.

      O Dieve, automobilis!

      Kol kas pamiršk jį.

      Ji turėjo susitelkti ties tuo, kas jos laukė – nepaprastai galimybei paversti Natūralius augalus, kuklų versliuką pigioje parduotuvėje, esančioje tikrai ne pačioje madingiausioje gatvėje netoli Gouvano kanalo, elegantišku salonu, kaip Ana juokavo, Soho rajone. Arba Vilidže. Arba Aukštesniajame Ist Saide.

      1

      Aquila (it.) – erelis.

      2

      Drąsos (perk.).