Tegul bus taip!. Vykintė Vitaitė

net nesitiki, kad visa tai tikra. Kaip vaikystėje! – net suploja rankomis Liūnė ir ima suktis, atvėrusi delnus snaigėms. Smulkioms ir švytinčioms, lyg cukraus kruopelytėms. O paskui netikėtai prašo Gabijos: – Būk gera, paskolink trumpam savo prabangųjį šalį.

      – Čia dabar kas. Kam? – nustemba ši.

      – Duok ir sužinosi, – rimtai, net pernelyg, atsiliepia Liūnė.

      Kai tik burgundiško vyno spalvos kašmyro šalis atsiduria jos rankose, ateina mano eilė atlikti lemtingą vaidmenį.

      – Eikš, Grasilda, noriu, kad tuojau pat užrištum man akis ir po septynis kartus pasuktum į vieną, o paskui į kitą pusę. Taip šešissyk.

      – Tada akimirksniu atsidursi septintajame septintojo dangaus skliaute? – juokais pasidomiu.

      – Ne, ne, juk nesu kokia šventuolė, – nekantriai atšauna Liūnė. – Eikš, negaišk. Paskui viską paaiškinsiu.

      – Tai jau tikrai turėsi paaiškinti, – sako Miglė, – kitaip imsiu manyti, kad metams bėgant pradėjai nedovanotinai vaikėti.

      Kai nesuprantamas sukinių ritualas, visoms nežinia kodėl monotoniškai pusbalsiu skaičiuojant, galiausiai baigiasi, nei iš šio, nei iš to stoja dar labiau nesuprantama rimtis. Tarytum veržlūs Dievo patalų purtytojai būtų akimirksniu užleidę vietą nesuskaičiuojamam būriui savo paslaptingųjų tylos brolių. Argi tai ne jų plačiai išskleisti švelnūs pilkšvi sparnai plazdena (lengvai kliūdami vieni už kitų) virš neįtikėtinai apmirusio mūsų, šiaip jau nepataisomų kleketuoklių, būrelio? Liūnė, kurios akis tebedengia šalis, tarsi suakmenėjusi stūkso pusiau iškeltomis rankomis. Aš sutrikusi stypsau jai iš dešinės. Turėčiau pasitraukti iš jos asmeninės erdvės rato ir prisijungti prie taisyklingu puslankiu tolėliau išsirikiavusių draugių, bet kažkodėl nepajėgiu pajudėti iš vietos. O ir jos įtartinai ilgai nesijudina; visos tyli, įsmeigusios akis į plačiai atvertus Liūnės delnus. Kažin ar pastebi, kaip godžiai išskėsti jos pirštai?

      – Na, štai ir viskas, – galiausiai nutraukia tylą pati Liūnė, nusiimdama nuo akių šalį. Kurį laiką paukštiškai sukioja galvą, regis, gręždama skvarbiu žvilgsniu viską, kas tik telpa akiratin: kiekvieną iš mūsų, dabar tiesiai jai už nugaros dunksantį barbakaną, iš kairės artėjantį pilką praeivio siluetą… Galiausiai dar priduria nei į tvorą, nei į mietą: – Dabar jau aišku, kur atsidūriau.

      – Kažin kur, – rėžia Miglė. – Tebestovi toje pačioje vietoje kaip įkasta, o laikas bėga.

      – Niekur jis nepabėgs, – mąsliai mosteli ranka Liūnė. – Kartais reikia sustoti, kad žinotum, ar jau metas žengti už rato.

      – Ir kaip, metas? – netikėtai pagyvėjusi klausia Gabija, tarsi nuo atsakymo priklausytų jos pačios gerovė.

      – Taip! – trumpai patvirtina Liūnė.

      – Tai gal būsi tokia maloni ir teiksiesi paaiškinti, kaip visa tai suprasti? – atgauna žadą ir Živilė.

      – Na, man reikėjo atsakymo, – sako Liūnė. – Ir aš jį gavau.

      – Mes, aišku, tuojau sužinosime, į kokį klausimą, – mėginu gudrauti aš.

      – Ne! – kirste nukerta Liūnė. – Ne dabar.

      – O kada? Kada?! – suskanta kvosti Gabija su jai nebūdingu įkarščiu. – Taip nesąžininga!

      – Kalbi lyg maža mergaitė, kuriai nedavė žadėto širdutės formos saldainiuko, – atlaidžiai šyptelėjusi subara Liūnė.

      – Tu išties žadėjai, o dabar štai sukčiauji, – karštai palaikau Gabiją.

      – „Pažadėjai – patiešijai, netesėjai – negriešijai.“ Taip, regis, sakydavo Živilės močiutė savo kaimynėms, kai šios siusdavo dėl nesibaigiančių smulkių jos suktybių, – atšauna man Liūnė. – Mieloji tu mūsų Donkichana, kada pagaliau suprasi, jog pasaulis netobulas, ir priimsi tai kaip akivaizdų jo tobulumo įro- dymą?

      – Tik nemanyk, kad jei pripuolamai studijuoji karminius horoskopus, tai iki galo supranti, kaip dera gyventi, – nenusileidžiu, bet mintyse sutinku: pats laikas prisipažinti, jog draugės neatsitiktinai mane apdovanojo šia pravarde. Iš tiesų amžinai kaunuosi su visomis (tikromis ir menamomis) pasaulio neteisybėmis tarsi su milžiniškais vėjo malūnais ant septynių žvilgsniu neaprėpiamų kalvų. Nesakyčiau, kad visai nesėkmingai, bet… pasaulis nuo sizifiškų mano pastangų kažkodėl tobulėja ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.

      – Kad jau taip nenori sakyti, Liūne, bent kokią užuominą pametėk, – nerimsta savame kailyje Živilė. – Duok peno mūsų priblėsusiai vaizduotei.

      – Tiek tai galiu, – netikėtai geranoriškai sutinka Liūnė, ir tuo pat metu jos, regis, bedugnės rankinės gilumoje reikliai suskamba mobilusis telefonas. O mes, išgirdusios puikiai pažįstamą „pacifistinį“ šaukinį, reikšmingai susižvalgome. Įdomu, ar Andrius žino, kokią melodiją išsirinko žmona jo skambučiams?

      Duok, duok, duok! Į snukį duok! Kad man širdis neleidžia, – plyšoja telefonas, kol Liūnė nenoriai ieško jo tarp begalės daiktų daiktelių. – Duok, duok, duok! Į snukį duok! Geriau jūs man suduokit. Duok, duok…

      – Klausau. Įdėmiai, – vargais negalais atradusi įkyrųjį technikos stebuklą per akimirksnį nupuolusiu balsu lyg pagauta atsiliepia ji ir ilgai klausosi Andriaus monologo. Paskui puse lūpų sniaukroja: – Ne. Nežinau. Dar galvojam. Nepradėk…

      Panašu, kad anapus vis dėlto pradeda, nes dar kurį laiką pasiklausiusi Liūnė išspaudžia net keturis žodžius:

      – Pasikalbėsim, kai grįšiu. Viskas.

      Pamačiusi, kokiu greičiu mobilusis telefonas nugarma atgal į besotės rankinės gelmes, Miglė tragikomiškai konstatuoja:

      – Šeima atstoja viską. Todėl prieš ją kuriant verta pagalvoti, kas tau svarbiau – viskas ar šeima.

      – Pati sumąstei? – niūriai pasidomi Liūnė.

      – Baik tu. Kur jau čia man. Buvo tokia rusų aktorė Ranevskaja.

      – A, žinau, žinau, – linksi Liūnė ir jau vėl pražysta šypsena. – Jai priklauso ir kita ne mažiau sparnuota mintis, kuri, jei neklystu, skamba taip: Visą gyvenimą praplaukiojau klozete „baterflai“ stiliumi.

      – Sakykit, ką norit, vienas dalykas mūsų jaunystės laikais buvo neabejotinai geresnis, – nusikvatoja Živilė. – Jokio pavojaus, kad sumaus nuotaiką ne laiku suskambėjęs telefonas. Be to, grįžus po vidurnakčio ar net rytą, visada buvo galima pasiteisinti: „Neturėjau dviejų kapeikų“.

      – Pamenu, pamenu, kiek tėvas tau jų padovanojo, kai sulaukei dvidešimtojo gimtadienio, – prajunku ir aš. – Ko jau ko, o humoro jausmo jam niekada netrūko.

      – Trūko tik vieno – kad mama įvertintų, kokį lobį gavusi, – apmaudžiai krestelėjusi galvą sako Živilė.

      – Kas vienam lobis, kitam – prapultis, – netikėtai blyksteli išmintimi Gabija ir, net pati nustebusi, skubiai priduria: – Gal jau judam, nes taip ir rytas išauš…

      Būna vietų, kurias atrandi pats. Yra vietų, kurias, regis, paveldėjai kartu su gyvastimi. Baugiai brangių vietų su visais jose telpančiais nesuskaičiuojamais pasauliais. Esamais. Sapnuojamais. Dingstančiais. Atsirandančiais. Susipinančiais. Ir nuo pirmos iki paskutinės gyvenimo akimirkos saugomais neišsenkamuose sielos šuliniuose, neretai to visai nė nežinant. Taip jau sutapo, kad mūsų septynetui (su penkiomis iš jo ką tik spėjote susipažinti) tokia ypatinga vieta – Subačiaus gatvė. Tiksliau