Tą paskutinę naktį. Melanie Milburne

arčiau savęs bet kokiomis aplinkybėmis? Vienintelė tokio elgesio priežastis – toji vila.

      Majai iš pykčio užvirė kraujas.

      – Tu šunsnuki, – rėžė ji. – Maudaisi turtuose ir negali man atiduoti vienintelio dalyko, kurio noriu?

      – Kam jos tau reikia? – nenusileido Džordžijus. – Po kelių dienų išvyksti į Londoną. Kuriems galams tau vila su trisdešimčia kambarių?

      – Noriu ją perdaryti, – atsakė ji, krestelėjusi galvą. – Įkursiu puikų viešbutį ir SPA centrą. Tai atneš papildomų pajamų. Bus puiki investicija.

      Džordžijus sužaibavo akimis.

      – Ar tu tyčia mane siutini? – paklausė jis. – Dio, Maja, įspėjau tave manęs nespausti.

      – Kodėl? – Ji atsitraukė. – Bijai bent kartą parodyti jausmus? Truputį pykčio, truputį aistros, o gal paaiškės, kad esi pažeidžiamas?

      Ore tvyrojo tokia įtampa, kad Majai ėmė tvinkčioti oda. Džordžijaus akys buvo tokios juodos, jog nematyti, kur baigiasi vyzdžiai, ir kur prasideda rainelės. Pajutęs įdėmų jos žvilgsnį, vyras liovėsi gniaužyti delnus, tačiau Maja vis dar jautė įtampą. Džordžijaus veidas atrodė suakmenėjęs, lūpos įtemptos ir siauros. Ji troško žinoti, ar jis ketina paimti ją ant rankų ir sugriauti sieną tarp jųdviejų, kaip tą naktį per brolio vestuves. Jie tik susikivirčijo, paskui staiga, užuot šaukę vienas ant kito, puolė į aistringą glėbį. Maja suvirpėjo, o žvilgsniui susitikus su Džordžijaus, galėjo prisiekti, kad jis galvoja apie tą patį įžūliai erotišką momentą, kai puolė ją begėdiškai bučiuoti.

      – Ar nori to, Maja? – švelniai paklausė jis ramiu žemu balsu ir ištiesęs ranką pagriebė josios. – Nori, kad netekęs savitvardos, paimčiau tave kaip praėjusį kartą?

      Majos kūnas tvinkčiojo nuo karščio, o riešas, kurį lyg antrankiai spaudė vyro pirštai, degė tarsi deginamas žaizdre.

      – Tu neišdrįsi, – burbtelėjo ji.

      Džordžijus prisitraukė ją, švelnią ir moterišką, ir prispaudė prie įkaitusio tvirto vyriško kūno.

      – Tada išdrįsau. Ir tu tuo mėgavaisi kiekvieną sekundę.

      Maja nuraudo, bet ryžtingai kilstelėjo smakrą.

      – Buvau padauginusi šampano.

      Džordžijus nusijuokė.

      – Ar tai vienintelis būdas pasiteisinti? – paklausė jis. – Drąsiau, Maja, tu jau maldavai šito, dar nė negurkštelėjusi šampano. Mačiau tai tavo akyse, kai tik įžengei į bažnyčią ir pažvelgei į mane.

      Maja puikiai atminė tą akimirką. Pirmą kartą pamačius jį po keleto mėnesių, stovintį šalia brolio, jai surakino strėnas. Kiek galėdama vengė vyro iki jo brolio vestuvių. Jai primygtinai pareikalavus, net Gonzas buvo paimtas ir atvežtas kitų darbuotojų, nes vyro įmone ji nepasitikėjo. Tą dieną įėjusi į bažnyčią, rodos, pamatė Džordžijų pirmą kartą. Visas pyktis ir blogi jausmai kaipmat išgaravo, Maja matė tik aukštą gražuolį, išsiskiriantį iš visų vyrų, nepaprastai tamsiai rudomis akimis, kurios tuo metu žvelgė tiesiai į ją. Jo žvilgsnis buvo toks pat deginantis, kaip jo prisilietimas dabar.

      – Tavo vaizduotė tokia pat išsipūtusi, kaip ir tavasis ego, – sumurmėjo ji. – Manai, kad kiekviena į tave pažiūrėjusi moteris tavęs geidžia?

      Išsilaisvinusi Maja žengė atgal ir krestelėjo galvą.

      – Tau reikėtų paimti Gonzą dabar. Pavadėlis pakabintas prieškambario kabykloje.

      – Maja, aš niekur neišeinu, – iškošė jis.

      Maja pasisuko stengdamasi nepaisyti užplūdusio susijaudinimo, kai karštas tamsiai žaižaruojantis žvilgsnis prikaustė jos akis.

      – Džordžijau…

      Maja apsilaižė lūpas.

      – Pasakiau viską, ką reikėjo. Visa kita – teisininkų rankose.

      Kelias akimirkas vėl stojo įtempta tyla.

      – Atėjau čia ne diskutuoti apie skyrybas, – pasakė Džordžijus.

      Maja vis lyžčiojo lūpas, o žemė, regis, slydo iš po kojų.

      – Tu… ne dėl skyrybų?

      Džordžijus vis dar žiūrėjo į ją.

      – Atėjau pasikalbėti apie kvietimą.

      Maja sutrikusi sumirksėjo.

      – Kvietimą? Kokį kvietimą? Tikiuosi, kalbi ne apie tai, apie ką aš galvoju, nes už jokius pinigus nesutiksiu su įžeidžiamu, užgauliu ir nepadoriu pasiūlymu.

      Putlios ir geidulingos Džordžijaus lūpos vėl virto plonu brūkšniu.

      – Ne toks kvietimas, koks buvo aną kartą.

      – Viskas baigta, Džordžijau, – atkirto ji. – Tarp mūsų viskas baigta.

      Prieš prabildamas, jis pažvelgė jai į akis.

      – Žinau, Maja, viskas baigta. To mes abu siekiame. Mums abiem reikia toliau eiti savo keliais.

      Maja linktelėjo galva, nes netikėjo, kad galės tai ištarti balsu. Žinoma, viskas baigta. To ji norėjo. Tai ji siekė, kad skyrybų procesas judėtų. Tad kokios veidmainiškos mintys dabar sukosi jos galvoje? Netgi dvi mėlynos testo juostelės linijos dar nereiškė, kad jos bus ir darant kitą testą. Tai galėjo būti klaida. Ji nesunkiai tai įsivaizdavo. Nebūtina daryti kito testo, kad būtum tuo tikra.

      Žingsniuodamas per kambarį Džordžijus vėl ranka nusibraukė plaukus nuo kaktos. Dabar Maja pastebėjo, koks jis pavargęs. Per daug vakarėlių, – pamanė ji. Maja bandė įsivaizduoti jį besimėgaujantį naktiniu gyvenimu, gyvenant nesuvaržytam į niekur nevedančio santuokinio gyvenimo. Toks jis buvo prieš jiedviem susituokiant, ir dabar, be jokių abejonių, tai bus atsarginis jo variantas.

      – Kitą savaitgalį – mano senelio devyniasdešimtmečio pokylis, – vis dar nenuleisdamas nuo jos akių pasakė Džordžijus. – Jis nori, kad dalyvautum.

      Maja patempė lūpas.

      – Tai kodėl jis nepaskambina man ir pats nepakviečia, užuot siuntęs tave? Ar neatsiunčia pakvietimo paštu? Kas čia vyksta?

      – Žinai, koks jis. Užsispyręs senas kvailys, manantis, jog mudu išardėme puikią santuoką. Jis nori, kad tave pakviesčiau asmeniškai. Regis, jis vis dar mano, jog darau tau šiokią tokią įtaką, – paaiškino jis ir pašnairavęs pridūrė: – Sakau, kad jis senas kvailys.

      Maja apsisuko ant kulno ir nuėjo.

      – Aš jau nebeturiu pareigų Sabatinių šeimoje, – pareiškė ji. – Viskas. Tada buvo paskutinis kartas.

      Džordžijus pakėlė rankas.

      – Pažadu tavęs neliesti, gerai?

      Stabtelėjusi vidury kambario, Maja piktai pažvelgė į jį.

      – Nelabai tikiu tavo pažadais. Ką tik buvai tarpdury, o jau uždėjai rankas man ant pečių tartum ant savo nuosavybės.

      Jis apdovanojo Mają ironiška nieko gero nežadančia šypsenėle.

      – Tai iš įpročio, savaime taip išėjo.

      Maja paniekinamai išsišiepė.

      – Iš įpročio? Koks juokingas pasiteisinimas, ar ne? Gal pamiršai, kad mudu skiriamės? Neturi jokios teisės manęs dabar liesti.

      Jis surimtėjo, o kaktoje susimetė raukšlė.

      – Paklausyk, Maja, senelis labai apsidžiaugs,