Tariama meilužė. Maxine Sullivan

section>

      Pirmas skyrius

      – O tai – Džena Brenson. Daug vilčių teikianti juvelyrinių dirbinių kūrėja.

      Džena girdėjo šefo žodžius ir jautėsi dėkinga bent už tai, kad turėjo pakankamai laiko atsigauti po patirto šoko. Ji apstulbo, kai vos prieš kelias minutes Končio parduotuvių tinklo ložėje Australijos Flemingtono hipodrome pasirodė Adamas Rotas.

      O, Dieve, – jai šmėkštelėjo. Adamas – vidurinis Lauros ir Maiklo, žymiosios Rotų bendrovės ir prabangos prekių parduotuvių tinklo savininkų, sūnus. Jo šeima priklausė Australijos aristokratams. Australijos visuomenės grietinėlei. Džena tikrai nenorėjo susitikti nė su vienu iš jų. Tik ne po to, kaip Lijamas Rotas pasielgė su jos broliu.

      Apimta tylaus siaubo Džena stebėjo, kaip šis lieknas ir aukštas Rotas sėdasi ant kėdės priešais. Adamo Roto akys akimirksniu nukrypo į ją kitoje stalo pusėje, jis stebeilijosi taip, tarsi ji būtų vienintelis žmogus kambaryje. Kai jo mėlynų akių žvilgsnis širdį stingdančią gyvenimo akimirką surakino jos akis, Dženai vargiai pavyko užslopinti aiktelėjimą.

      – Malonu susipažinti, Džena, – sumurmėjo Adamas, nužvelgdamas jos pečius siekiančius žvilgančius rudus plaukus, veidą ir galiausiai švelnią gėlėtą suknelę, kuri – Džena buvo tikra – ją puošė. Pirmą kartą gyvenime Džena pasigailėjo, kad atrodo taip moteriškai.

      Ji pamėgino nusišypsoti, bet kažin ar pavyko.

      – Man taip pat, – sunkiai išspaudė vildamasi, kad žodžiai nuskambėjo nuoširdžiai, nors juos tardama vos nepaspringo. Na, ir kodėl gi pasidavė įkalbinėjama ir sutiko šiandien čia ateiti? Dabar apgailestavo, kad šefas Robertas ir jo nuostabioji žmona buvo tokie atkaklūs. Daug mieliau šeštadienį ilsėtųsi namie.

      – Ar jau teko statyti už laimėtoją? – ramiu ir žemu balsu paklausė Adamas.

      – Dar ne, – pamėginusi nuraminti besidaužančią širdį atsakė Džena.

      Vyro veidą nušvietė savimi pasitikinti šypsena, kuri išdavė jį gerai pažįstant moteris.

      – Galbūt sėkmė dar pakeliui.

      Jeigu tikisi pats pakeisiąs jos sėkmę, verčiau tegu iš anksto ruošiasi netikėtumui.

      – Galbūt.

      Prie stalo grįžo šefo sūnus ir atsisėdo greta Dženos, priversdamas ją suvirpėti ir sukeldamas dar vieną jaudulio pliūpsnį. Markas jau ne vieną mėnesį mėgino išvilioti ją į pasimatymą. Dabar manėsi pagaliau palaužęs. Ir tai buvo beveik tiesa.

      – Neatsivedei merginos, – trumpai pasisveikinęs kreipėsi į Adamą.

      – Šį kartą ne.

      – Tai ne tavo stilius, amico mio [Amico mio (it.) – mano drauge. (Čia ir toliau – vert. past.)], – pajuokavo Markas ranka perbraukdamas per Dženos kėdės atlošą, taip tarsi nebyliai pareikšdamas teises į greta sėdinčią moterį.

      Adamo akyse šmėkštelėjęs pripažinimas nerimo banga nusirito Dženos nugara. Ji nenorėjo, kad bent vienas jų manytų ją čia atėjus su Marku. Taip pat nenorėjo, kad kas nors manytų ją esant pasirengusią flirtuoti.

      Deja, popietei baigiantis, Dženai neliko abejonių, kad Adamas vogčiomis seka kiekvieną jos judesį. Kaip įmanydama stengėsi nekreipti į tai dėmesio, bet jo susidomėjimas deginte degino. Jis vertė jaustis nejaukiai, nors tas nejaukumas toli gražu nebuvo tokio pigaus pobūdžio kaip bendraujant su šefo sūnumi. Adamas Rotas buvo mergišius. Įgudęs, subtilus mergišius, be to, jis buvo našlys – prieš ketverius metus per autoavariją neteko žmonos. Džena nė neabejojo, kad šis vyras išmano viliojimo įmantrybes.

      Ją išgelbėjo tik viena. Jos brolis. Prisiminimai apie Stiuarto patirtus sunkumus teikė stiprybės. Džena žinojo, ką sugeba Adamo Roto šeima, ir tai padėjo susikurti nematomą užtvarą, saugančią nuo galimų bandymų suartėti.

      Pasibaigus vėlyviesiems priešpiečiams jai labiausiai norėjosi sprukti į moterų tualetą. Laimė, Markas ir moteris dosniai atverta iškirpte buvo įsijautę į lenktynes. Pasinaudojusi proga stvėrė rankinę ir išsmuko iš kambario, virpančia širdimi spėjusi pastebėti, kad pro Adamo akis jos pasišalinimas neprasprūdo.

      Koridoriuje Džena nuskubėjo pliušiniu kilimu, ieškodama moterų tualeto. Manė, kad Adamas seks iš paskos. Kad norės pakviesti į pasimatymą. O ji to visiškai netroško. Pamačiusi ieškomas duris Džena ištiesė ranką… pasuko rankeną…

      – Džena.

      Moteris sustingo svarstydama, gal geriau apsimesti negirdėjus ir eiti savo keliu, bet suprato, kad jis vis tiek liks laukti už durų. Giliai įkvėpusi nuleido ranką ir atsisuko.

      Adamas stovėjo tiesiai už nugaros, savo artumu be galo nustebindamas ir priversdamas suvirpėti kelius. Ištiesęs rankas suėmė Dženą ties alkūnėmis, kad ši neišvirstų iš kojų. Adamo prisilietimas akimirką privertė ją pamiršti viską pasaulyje, lenktynių pranešėjo balsas, rodės, virto tyliu šnabždesiu, o džiaugsmingi žiūrovų riksmai tapo vos girdimi.

      Akys žvelgė šiltai, o griežtos lūpos išsilenkė geidulinga šypsena, kuri žadėjo atverti dar niekada nematytus pasaulius.

      – Man atrodo, kad šios durys veda ne ten, kur nori, – jis lėtai ištarė, sukeldamas karštą srovenimą Dženos nugara. Ji sumirksėjo.

      – Ne… ten?

      – Tai sandėlis, – parodė į užrašą ant durų.

      – Ak, – tepasakė supratusi, kad per skubėjimą neatkreipė dėmesio. Galvojo tik apie tai, kaip pasprukti nuo Adamo. Džena atsitraukė, ir jo rankos nusviro. Jis vis dar stovėjo per arti.

      Jeigu būtų turėjusi laiko viską apsvarstyti, būtų pasijutusi visiška kvaiša, kad nuo jo bėgo. Tačiau ji tik pasisuko vildamasi išvysti moterų tualetą ir kuo greičiausiai sprukti tolyn.

      Staiga Dženai šovė mintis. Argi pabėgti nebūtų didžiausia beprotybė, kai pats Rotas siūlosi jai į rankas? Argi nuryti išdidumą ir stoti su juo akis į akį nebūtų mažiausia kaina? Juk ji nesiliovė melstis, kad gautų progą padėti broliui, ir dabar toji proga – jai prieš nosį. Po galais, ji kažkaip privalo padėti Stiuartui.

      Giliai įkvėpusi Džena išsižiojo kalbėti, bet pro šalį einant jaunai moteriai persigalvojo. Koridorius – netinkama vieta asmeninėms šnekoms.

      Ji pamojo į sandėlį.

      – Gal galėtume pasikalbėti akis į akį?

      Adamas keistai nužvelgė.

      – Čia?

      – Taip. – Privalo su juo pasikalbėti. Dabar. Jeigu nereaguos žaibiškai, kitos progos gali nepasitaikyti. – Prašau.

      Adamas nesujudėjo. Veido išraiška buvo itin keista. Tarsi būtų… nusivylęs. Jis papurtė galvą.

      – Atleisk, gražuole. Esi pritrenkianti, ir turiu pripažinti, kad tavo kvietimui atsispirti be galo sunku, bet greitai pasigrabalioti šluotų spintoje – ne mano stilius. Man patinka pirmiausia pavakarieniauti su moterimis ir išgerti vyno.

      – K-ką? – žioptelėjo Džena.

      Adamo akyse šmėstelėjo nepasitenkinimo šešėlis.

      – Neabejoju, kad ne vienas vyras mielai su tavim sueitų po tokios trumpos pažinties, bet aš… esu romantikas. – Jis pasuko atgal į priėmimo kambarį. – Ketinau pakviesti į pasimatymą, bet…

      Laiku atgavusi savitvardą Džena stvėrė jį už rankos.

      – Nejau manai, kad man reikia sekso? – sušnypštė pasijutusi smarkiai įžeista. – Galiu užtikrinti, kad tai paskutinis dalykas, apie kurį pagalvočiau.

      Adamo žvilgsnis nukrypo į Dženos ranką, kuri laikė įsitvėrusi jo rankovės, paskui pakilo aukštyn, tačiau net jausdama jo raumenis nepaleido.

      – Man tikrai reikia su tavimi pasikalbėti. Ir geriau, kad mūsų niekas negirdėtų… – Nurijo seiles. – Tačiau galime tai padaryti ir viešai, – išdrįso pagrasinti.

      Jo akių žvilgsnis išliko ramus.

      – Nesuprantu, ką svarbaus gali turėti man pasakyti,