Seksualus nepažįstamasis. Heidi Rice

sugriebė jo ranką.

      – Paramedikai bus čia bet kurią minutę. Jums negalima judėti.

      Jis pažvelgė į jos pirštus, ir Medė instinktyviai atitraukė ranką.

      – Aš pats nuspręsiu, ko man reikia, – šiurkščiai tarė jis.

      Medė iš visų jėgų stengėsi išlikti rami. Kodėl su juo taip baisiai sudėtinga?

      – Bet jūs galite turėti žaizdų, apie kurias net nenutuokiate.

      Jo trikdantis žvilgsnis nuklydo jos krūtine, ir jos speneliai pasirinko kaip tik tą akimirką lyg torpedos įsmigti į plaukimo kostiumą.

      – Surizikuosiu, – atkirto sarkastiškai, bet, kai vėl pažvelgė Medei į veidą, lūpos buvo perkreiptos taip, tarsi jis vos sulaikytų šypseną, o žvilgsnis jau nebebuvo toks šaltas.

      Medės kaklu pasklido šiluma. Neįtikėtina. Negi blogiausias pasaulyje pacientas ją kabina? Bet vaikinas krūptelėjo, ir ji buvo tikra, kad tai tik jos vaizduotė.

      – Ei, drauguži, kur susiruošei? – įtemptą tylą pertraukė Lukas, artėdamas su sidabrinėmis kūną šildančiomis antklodėmis. Medė svarstė, ar jų atgabenti jis nebus nuvykęs iki pat Timbuktu.

      – Aš išeinu. – Banglentininkas sunkiai atsistojo ant kojų.

      Tada susverdėjo, Lukas jį prilaikė.

      – Ar manai, kad tai protinga? Tu gerokai trinktelėjai.

      Jis šaltai pažvelgė į Luką.

      – Žinau.

      Medę pašiurpino toks elgesys, bet neatrodė, kad Lukas kreiptų į tai dėmesį.

      – Bent jau paimk antklodę, vyruti, – pasakė jis paduodamas vieną iš sidabrinių apklotų. – Turbūt esi sustiręs.

      Nepažįstamasis pažvelgė į Luko pasiūlytą antklodę, padvejojo, bet paėmė.

      – Ačiū.

      Drebančiom rankom nerangiai apsivyniojo antklodę aplink pečius. Medė suprato, kad jeigu jis nebūtų ant hipotermijos ribos, būtų atsisakęs.

      – Kur tu apsistojęs? – atsargiai paklausė Lukas, tarsi kalbėtų su laukiniu žvėrimi, kuris bet kurią minutę galėtų nukąsti jam ranką.

      Medė žinojo, koks tai jausmas.

      – Gal tave kur nors pavėžėti? – pridūrė Lukas, kai banglentininkas smeigė į jį įtarumo kupiną žvilgsnį.

      Minutę vienintelis garsas buvo vėjo gausmas ir Medės pulso tvinksniai ausyse.

      Pagaliau banglentininkas papurtė galvą, siaurutė kraujo srovelė nepastebėta nubėgo jo smilkiniu.

      – Aš gyvenu Trevanų dvare, – pasakė jis linktelėdamas galva link didžiulio namo, stūksančio ant uolų ir žvelgiančio į įlanką. – Ten veda takas uolomis.

      Medė, kiek priblokšta to, ką išgirdo, pažvelgė į pastatą. Ją žavėjo tas senas didžiulis namas nuo tada, kai pradėjo dirbti šioje įlankoje praeitą birželį, – aukštai iškilę stogo kraigai ir pilko akmens bokšteliai priminė jai rūmus iš Emilės Brontės, Šarlotės Brontės ir Dafnės diu Morjė romanų. Ji buvo padariusi prielaidą, kad namas tuščias, o jos meniška prigimtis kūrė visokias įmantrias jo tokios apleistos išvaizdos istorijas.

      Ji vėl pažvelgė į banglentininką. Laukinis vaikino grožis beveik tobulai derėjo prie nuostabaus gotikinio dvaro. Deja, jis taip pat turėjo ir ūmų Hitklifo charakterį, ir Maksimo de Vinterio aroganciją, ir pono Ročesterio globėjiškumą, – visus bruožus, kurie tinka žaviems literatūriniams personažams, bet tikrovėje yra tikras košmaras.

      Kai nepažįstamasis pasisuko nueiti, Medė žengtelėjo į priekį.

      – Palaukite. Jūs negalite tiesiog…

      Lukas ištiesė ranką sulaikydamas ją iš nugaros.

      – Nereikia, Med. Jis nenori tavo pagalbos.

      – Bet tai absurdiška – jis gali būti rimtai sužeistas, – sušnabždėjo įpykusi, nors nebuvo tikra, kodėl jai tai rūpi.

      – Visų neišgelbėsi, – gailiai šyptelėjo jai Lukas, primindamas Kelą, tada apvyniojo ją antklode ir raminamai patrynė pečius. – Grįžkime į kavinę. Statau pirmąjį puodelį šokolado.

      Medė delnais sugniaužė antklodę ir linktelėjo, bet jos žvilgsnis nuklydo atgal į smėliu nueinantį nepažįstamąjį. Sidabrinė antklodė plazdėjo vėjyje lyg apsiaustas. Ji prisimerkė ir tik dabar pastebėjo, kad jo eisena keista.

      – Jis šlubuoja, – sumurmėjo. – Jis susižeidė koją.

      Susirūpinimas vėl užspaudė jai gerklę.

      Jis sustojo pasitrinti šlaunies ir apsunkęs, pasviręs nuėjo toliau, jo pečiai buvo sustingę bei statūs ir atrodė tarsi keistoje gynybinėje pozicijoje.

      – Regis, tai sena žaizda, – pasakė Lukas. – Turbūt dėl to jis ir nesugebėjo išsilaikyti ant banglentės.

      Nerimas ir sumaištis Medės pilve susisuko į mažus tvirtus erzulio mazgelius. Koks arogantiškas kvailys praleidžia visą popietę bandydamas padaryti tai, ko nesugeba? Ir beveik pražudo save?

      – Tačiau gražus užpakaliukas, – įžūliai tarė Lukas, ir Medės akys įsmigo į tvirtus raumeningus jo obuoliukus, nepadoriai išryškintus aptempto kostiumo.

      Jos pulsas vėl sukilo, ir susijaudinimo spiralė nenoromis susisuko papilvėje.

      Nors ir labai to nenorėjo, teko pripažinti, kad Lukas teisus.

      – Deja, nemanau, kad jis tavo skonio, – sumurmėjo Medė.

      Lukas nusijuokė.

      – Dėl to, kaip jis nužiūrinėjo tavo papus, turiu su tavimi sutikti.

      Ignoruodama Luko repliką – ir jo sukeltą naujai pasklidusį karštį – Medė prisivertė liautis žavėtis eržiliškais banglentininko turtais. Galbūt vaikinuko sėdynė ir labai žavi, bet jis aiškiai turi ir per daug testosterono bet kuriai jautriai moteriai.

      Ji išgelbėjo jam gyvybę… Ir, nors ji nesitikėjo konkrečios padėkos, jis bent jau galėjo turėti pakankamai padorumo elgtis bent kiek pagarbiau.

      Tačiau kai Medė įlipo į vairuotojo kabiną ir su Luku važiavo į kavinę, jos krūtys dilgčiojo, o tarp šlaunų įkyriai pulsavo karštis.

      Nuostabu.

      Matyt, jos kūnas nubudo iš žiemos miego ir šoko linksmą šokį dėl vaikino, kuris laisvai galėtų virš galvos nešiotis neoninį ženklą su užrašu: Moterys, artintis pavojinga.

      Vilktelėjęs koją dar vieną žingsnį, Rajenas Kingas nusikeikė. Jis panarino galvą, suskaičiavo iki dešimties ir susikaupęs stengėsi sulaikyti žarnas sukantį pykinimą. Tai nebuvo lengva, kai jo šlaunis unisonu tvinkčiojo su veriančiu skausmu smilkinyje, o visas kūnas buvo toks sušalęs, kad jis buvo beveik tikras, jog greitai dėl nušalimo teks amputuoti koją ar ranką.

      – Kvailas idiotas. Pats kaltas, – sušnypštė jis. – Ką, po velnių, stengeisi įrodyti? – Jis sudrebėjo, o žodžiai atsimušė į uolas.

      Puiku, dabar tu dar ir šnekiesi su savimi.

      Man ne tik nepasisekė, aš tiesiog susimoviau, – niūriai galvojo Rėjus, sugriebdamas šlaunį sustirusiomis rankomis ir pakeldamas koją žengti paskutinį žingsnį. Skausmas persmelkė jam petį ir sutraukė kirkšnies raumenį. Kai lipnus prakaitas susimaišęs su sūriu vandeniu nudegino žaizdą kaktoje, jis giliai įtraukė oro ir sušvokštė.

      Nusikeikė ir laukė, kol