Idenai. Provokuojantis pasiūlymas. Andrea Laurence

Ryški spalva kaipmat patraukė jo akį. Kadaise pažinojo moterį tokiais plaukais. Jie buvo gražūs, tarytum gyva ugnis. Tinkamas pastebėjimas, mat šiuo metu jis žaidžia su ugnimi.

      Jis nevalingai pakėlė rankas. Šiandien nesiruošė būti nušautas kažkokios perdėtai atsargios kaimietės.

      – Sveiki, – šūktelėjo jis, stengdamasis kalbėti kuo draugiškiau ir ramiau.

      Moteris sudvejojo ir šiek tiek nuleido šautuvą.

      – Kuo galiu padėti?

      – Ar jūs ponia Salivan? – Reikia tikėtis, kad ponas Salivanas nesisukioja miške su šautuvu.

      – Panelė Salivan, – pataisė ji. – Ko norit?

      Vieniša moteris. Dar geriau. Veidas pasižymėjo tam tikru žavesiu, kuris padėdavo bendrauti su dailiąja lytimi. Jis plačiai išsišiepė.

      – Aš Veidas Mitčelas. Norėjau pasikalbėti apie galimą…

      – Tas arogantiškas kiauliasnukis nekilnojamojo turto prekeivis Veidas Mitčelas? – Moteris paėjo kelis žingsnius į priekį.

      Veidas susiraukė. Regis, jis nepatinka jai. Gaila, kad moteris taip apsitūlojusi, todėl jis nemato, kas ji. Gal tada suprastų, kodėl vos išgirdusi jo vardą taip susijaudino. Žinoma, jis lygiai taip pat apsitūlojęs.

      – Taip, ponia, bet pats sau tokių epitetų nepriskirčiau. Norėjau pasidomėti, galbūt jus domintų…

      Jis nutilo, nes šautuvas vėl pakilo.

      – Et, velnias, – sudejavo ji. – Taip ir maniau, kad po tais drabužių sluoksniais jūs, bet pagalvojau, kodėl Veidas Mitčelas turėtų būti Kornvalyje ir po šitiek metų vėl versti mano gyvenimą pragaru?

      Veidas išpūtė tamsių akinių nuo saulės slepiamas akis.

      – Neketinu jūsų gyvenimo paversti pragaru, panele Salivan.

      – Lauk iš mano žemės.

      – Atsiprašau, ar aš jus kaip nors nuskriaudžiau? – Jis karštligiškai mąstė. Ar kada nors susitikinėjo su kokia nors Salivan? Gal sumušė jos brolį? Neprisiminė, ką tokio galėjo padaryti, kad šitaip įpykdytų moterį.

      Ji žirgliojo sniegu, mažindama juos skiriantį atstumą, ginklą vis dar nukreipusi tiesiai į jį. Norėdama atidžiau jį apžiūrėti nusiėmė akinius nuo saulės, atidengdama dailų širdelės formos veidą ir šviesias akis. Balta oda tobulai derėjo prie ugninių sruogų, įrėminančių veidą. Kai akys susitiko, Veidas pastebėjo jos žvilgsnyje iššūkį, tarytum ragintų ją prisiminti.

      Laimė, Veido atmintis išskirtinė. Jis suprato patekęs į bėdą. Tokios ugningos raudonplaukės, dabar spitrėjančios į jį, nepamirši. Bėgant metams stengėsi ją išmesti iš galvos, bet retkarčiais ji įsmukdavo į pasąmonę ir sapnuodamas jis regėdavo skvarbias šviesiai mėlynas jos akis. Tose akyse atsispindėdavo išdavystės sukeltas skausmas, kurio jis nesuprato.

      Sklypo savininkė V. A. Salivan – ne kas kita, o Viktorija Salivan, aplinką tausojančių statinių architektė, kovotoja už ekologiją ir darbuotoja, kurią jis atleido iš įmonės prieš septynerius metus.

      Jam apsunko skrandis. Ir kodėl tą sklypą įsigijo būtent ji? Viktorija Salivan. Pirma darbuotoja, kurią jam teko atleisti. Tada buvo skaudu, bet kitos išeities neturėjo. Įmonėje galioja griežtos taisyklės dėl darbo etikos pažeidimų. Tą žinią ji priėmė prastai. Sprendžiant iš įsitempusios stovėsenos ir tvirtai gniaužiamo ginklo, ji vis dar pyko.

      – Viktorija! – jis plačiai šypsojosi, stengdamasis balsu išreikšti malonią nuostabą pasimačius po tiek laiko. – Nežinojau, kad čia gyvenate.

      – Panelė Salivan, – pataisė ji.

      Veidas linktelėjo.

      – Žinoma. Gal malonėtumėte nuleisti ginklą? Aš neginkluotas.

      – Apsiginkluosit, kai atvyks policininkai. – Žodžiai buvo šalti tarytum sniegas, bet galiausiai ginklas nusviro.

      Prasibrovusi pro jį moteris pasiekė kemperio duris, atidarė jas ir ėmė lipti laiptais.

      – Ko norite, pone Mitčelai?

      Jai lūkuriuojant laiptų viršuje ir žvelgiant į jį Veidas suprato, kad reikia kuo greičiau keisti taktiką. Iš pradžių jis ketino savininkui pasakyti, kad sklypo nori nekilnojamojo turto plėtros projektui įgyvendinti. Jei tai pareikštų šiai moteriai, ji nesutiktų vien dėl to, kad sužlugdytų jo planus.

      Teks įsiteikti kitaip. Jei tik spės viską paaiškinti, kol ji nepradėjo šaudyti.

      – Panele Salivan, norėčiau nusipirkti iš jūsų šitą sklypą.

***

      Torė lūkuriavo ant laiptų, pilve virė įsiūtis. Regis, šitas vyras pasiryžęs sužlugdyti viską, kas jai brangu. Sužlugdė jos reputaciją ir vos nenutraukė karjeros. Be to, jam taip staiga atsigręžus prieš ją nukentėjo jos pasitikėjimas vyrais. Lyg žaibas iš giedro dangaus Veidas Mitčelas apkaltino ją siaubingais nebūtais dalykais ir išspyrė iš įmonės. Atleista ji prarado pirmą tikrą savo butą.

      O dabar, kai ji stengiasi įsikurti ir vėl atgaivinti reputaciją, jis užsigeidė sugadinti planus, susijusius su jos svajonių namais. Ji tai nujautė. Tvirtai sukandusi dantis apsisprendė jam dar neuždavus klausimo. Jei jis degtų, nė nespjautų ant jo.

      – Jis neparduodamas. – Torė įsmuko vidun ir trinktelėjo durimis.

      Jau vilkosi striukę, ketindama numesti drabužį ant išlankstomos lovos, kai išgirdo už nugaros atsiveriant namuko ant ratų duris. Torė staigiai atsisuko ir išvydo tą šunsnukį, stovintį virtuvėlėje. Įeidamas jis išsirangė iš žieminės striukės ir nusitraukė kepurę. Vilkėjo elegantiškas kelnes ir languotus marškinius. Dėl tamsžalės marškinių medžiagos žalios akys atrodė dar tamsesnės ir dar labiau gundančios, nei ji prisiminė. Kadangi prieš tai jis dėvėjo aptemptą kepurę, trumpi tamsiai rudi plaukai buvo dar labiau susitaršę, nei jai kada teko regėti.

      Be elegantiško kostiumo ir tobulai suglostytų plaukų jis nė kiek nepanėšėjo į nekilnojamojo turto magnatą, valdantį įmonę iš kabineto viršutiniame aukšte. Tačiau jis atrodė toks pat valdingas. Ji buvo pamiršusi, koks jis aukštas, mažiausiai šimto aštuoniasdešimt septynių centimetrų ūgio, plačių pečių. Šis stambus vyras, regis, užėmė visą namuką ant ratų, kuriame jai pakakdavo vietos. Jis tarsi išsiurbė orą, jai pasidarė keistai šilta, o kemperis tapo nejaukiai ankštas.

      Ji to nepakentė.

      Nedvejodama vėl pakėlė šautuvą. Tiesą sakant, jis užtaisytas kulkomis, užpildytomis perdirbtos gumos šratais. Nešėsi jį iki komposto dėžės, jei prireiktų atbaidyti ėdalo ieškančius graužikus. Aną savaitę toje dėžėje ji aptiko juodąjį lokį. Gavę guminių šratų gyvūnai nukurnėtų šalin, bet rimtos žalos nepatirtų. Reikia tikėtis, kad jie taip pat paveiks ir Veidą Mitčelą.

      – Gal teiktumėtės nešdintis laukan? Įrengdama šį namuką išleidau daug pinigų, neketinu jo sugadinti viduje šaudydama.

      Veido akyse tik akimirką šmėkštelėjo išgąstis, paskui jis nutaisė šypseną, dėl kurios jos skruostai nukaito, o keliai sulinko. Ji prisiminė, kad taip jausdavosi kaskart, kai jis praeidavo koridoriumi pro jos darbo vietą ir pasisveikindavo tardamas labas rytas. Ji, ką tik baigusi koledžą, žavėjosi dviem jaunais narsuoliais, įsteigusiais augančią nekilnojamojo turto plėtros įmonę. Aleksas Stantonas buvo tikras mergišius, bet ją iškart patraukė tamsesnis ir paslaptingesnis Veidas. Ir anuomet, ir dabar jo plati šypsena ir ryžtingi aristokratiški veido bruožai padėdavo gauti tai, ko jis užsimanydavo.

      Jei nepasisaugos, vėl taps jo auka. Ji žinojo, kad nevalia pasitikėti tokiu vyru.

      – Panele