Tinkama žmona. Kat Cantrell

International“ į drąsią, naujovišką mokymo programą kvietė įsitraukti moteris, turinčias gerų organizacinių gebėjimų, geresnio gyvenimo troškimą ir norą tapti „moterimi po vyro sparneliu“.

      Kas gali turėti geresnių organizacinių gebėjimų nei žmogus, besirūpinantis nuolat sergančia motina? Neturėdama ko prarasti Denė išsiuntė duomenis apie save ir – tik pamanykit – sulaukė skambučio.

      Likimas lėmė, kad „EA International“ įsikūrusi Dalase, kuriame Denė ir gyveno.

      Eliza nublizgino Denės asmenybę iki švytėjimo ir suporavo su vyru, kuriam reikėjo elegantiškos, aukštuomenei tinkamos žmonos. Mainais į Leo namų ūkio tvarkymą ir vakarėlių rengimą Denė galėjo be jokių finansinių rūpesčių pasirūpinti motina.

      Sutartinė santuoka atrodė nedidelė kaina.

      – Tu viena iš geriausių mano mokinių. – Eliza įteikė Denei puokštę ir pataisė porą žiedų. – Spėju, kad tai bus ir vienos iš mano sėkmingiausių piršlybų. Tu ir Leo tobulai tinkate kartu.

      Denės skrandis apsivertė. Ji vylėsi, kad Leo jai patiks. Norėjo mėgautis santuoka. Ar jis patrauklus? O ką, jei ne? Gal intymūs reikalai taip niekada ir neprasidės? Gal ji turėjo pareikalauti pirma susitikti gyvai, o ne susitarti žodžiu?

      Tai beveik nesvarbu. Trauka čia nebuvo itin svarbi, tačiau, žinoma, šilti jausmai galiausiai turės atsirasti, kad ir kaip tas vyras atrodo.

      Įkišusi nosį į vestuvinę puokštę, Denė įkvėpė saldaus gėlių kvapo.

      – Mūsų panašūs tikslai ir abu suvokiame šios sąjungos praktinę pusę. Tikiuosi, būsime labai laimingi.

      Leo turėjo daugybę pinigų. Ji būtų laiminga turėdama bent pusę. Ją gąsdino didžiuliai turtai, bet Eliza tikino, kad ji kuo puikiausiai susitvarkys. Be to, Denė užimsianti jo gyvenime reikšmingą vietą, o galiausiai galėtų tapti jo vaikų motina. Per mokymus paaiškėjo, kad moterys, esančios po vyrų sparneliu, triūsia taip pat sunkiai, kaip ir kituose darbuose.

      – Tu ir būsi laiminga. – Eliza suėmė Denės papuošalo sagtelę ir trūktelėjo aukščiau prie sprando. Ant grandinėlės kabantis širdies formos pakabutis buvo Elizos dovana, kai Denė sutiko tekėti už Leo. – Mano kompiuterinė programa niekada neklysta.

      Denės motina įsiterpė į pokalbį:

      – Tai geriausia sąjunga, kokia tik gali būti, tokia, kuri truks amžinai, nes paremta darna, o ne jausmais. Tai viskas, ko Denė pageidauja iš santuokos.

      Denė prisiversdama linktelėjo, nors knietėjo paprieštarauti, ir tik trumpai pagalvojo apie Robą. Ji taip buvo dėl jo pakvaišusi.

      Tik pažiūrėkit, kokia dėl to tapo – sudaužyta širdimi ir pasiryžusi sutramdyti savo būdą, kad daugiau joks vyras jos nepavadintų užsispyrusia ir tiesmuka.

      Ji neleis sau susimauti šį kartą. Jos motinai tai reikštų galą.

      – Taip, – pritarė Denė. – Saugumas ir bendrystė. Ko daugiau norėti?

      Pasakos – tik pasakojimai, kaip bėdos išsprendžiamos stebuklais, pilni įsimylėjusių žmonių, kurių santykiai niekaip neištverdavo laiko išbandymų. Tikrame gyvenime moterys turi aukotis, Denė tai ir darė.

      Neleidusi sau grimzti gilyn į melancholiją ir apmąstymus, ji išžingsniavo pro kambario, kuriame įvyko jos atsivertimas, duris pasitikti likimo tikėdamasi, kad ji su Leo bent rūpinsis vienas kitu. Jei bus kas nors daugiau – puiku. Priims tai kaip premiją.

      Motina ir Eliza nusekė paskui. Denė stabtelėjo plačių laiptų viršuje ir apžvelgė vaizdą apačioje.

      Kad praskaidrintų nuotaiką, Eliza pamerkė gėlių abipus židinio atbrailos. Denės širdis suspurdėjo dėl tokio moters, kuri tapo jos drauge, rūpestingumo. Kambario gale stovėjo fotografas, pasiruošęs įamžinti reikšmingas akimirkas, o priešais židinį laukė žilaplaukis Elizos rekomenduotas pastorius.

      Jam iš dešinės stovėjo Leo Reinoldsas. Jos būsimas sutuoktinis.

      Vyras pažvelgė viršun, ir jų akys susitiko.

      Denės pečius suvirpino kažkoks sukrėtimas. Vyras atrodė lygiai taip pat, kaip ir nuotraukoje, bet gyvai –

      ohoho. Tiesūs tamsūs plaukai siekė apykaklę, brangus puikiai pasiūtas kostiumas išryškino raumeningą kūną, kuriuo Leo akivaizdžiai rūpinosi. Klasikiniai švelnūs bruožai sukūrė dailų veidą, kuris galėtų padėti išparduoti visą bet kokio vyrų mados žurnalo tiražą. Gal labiau Ešlio nei Reto tipažas, o tai ganėtinai padoru, nes savo vidinę Skarletę O‘Harą ji ištrėmė kuo giliau.

      Leo atrodė malonus, toks, kuris padėtų senutei nunešti pirkinius iki automobilio. Denė vos neprunkštelėjo. Jei Leo Reinoldsas apskritai kada nors yra buvęs maisto prekių parduotuvėje, ji suvalgys savo puokštę. Jis užimtas žmogus, o tai jai palanku, nes kitaip jam nereikėtų žmonos.

      Nebe pirmą kartą Denė pasvarstė, kodėl jis kreipėsi į piršlybų specialistę. Jis atrodė puikiai, buvo turtingas ir iškalbingas. Tinkamų moterų eilė turėtų vinguriuoti per kelis kvartalus.

      Akis įsmeigusi į Leo ji nusileido laiptais lengvai, kaip buvo išmokusi – daugybę kartų treniravosi su dešimties centimetrų aukštakulniais ir šiandien nė nekluptelėjo, nors situacija rimta. Mažais žingsneliais prisiartino prie Leo. Su kaulo spalvos aukštakulniais ji buvo beveik Leo ūgio.

      Denė įdėmiai stebėjo jo išraišką, o jis darė tą patį. Ką pasakyti vyrui, už kurio tuoj ištekėsi, bet kurį matai pirmą kartą gyvai? Labas. Kaip smagu su tavimi susipažinti.

      Ji vos isteriškai nesukikeno. Nekokia pradžia.

      – Labas.

      Na, regis, tai gana saugus pasisveikinimas.

      – Labas, – atsakė Leo ir nusišypsojęs sukėlė jai malonų, šiltą jausmą krūtinėje.

      Iš arti jis atrodė patikimas ir galingas, galįs vienoje rankoje nulaikyti kūdikį, o kita sustabdyti automobilio vagį. Nuo tos minties kilo dar šiltesnis jausmas ir nuslinko žemyn pilvu. Teoriškai ji žinojo, kad Leo suteiks saugumą. Bet tikrovė buvo daug… tikresnė. Ir jaudinanti.

      Jie pasisuko į priekį. Iš jaudulio Denės keliai sustingo, ir ji bandė atpalaiduoti juos neatkreipdama dėmesio. Jei pargrius per vestuvių ceremoniją, Eliza jai niekada neatleis.

      – Pradėkime.

      Pastorius raukšlėtomis rankomis pakėlė Bibliją ir pradėjo skaityti įžadus, kuriuos Leo pasiūlė išsirinkti pačiai Denei.

      Skriejantys iš pastoriaus lūpų žodžiai skambėjo visai kitaip, nei ji galvojo. Laimėje ir nelaimėje, turte ir skurde. Šiuo atveju jie nieko nereiškė, bent ne taip, kaip daugeliui porų. Tokie įžadai skirti sunkiomis santuokos akimirkomis atsiminti, kodėl ir kaip užgimė meilė.

      Akies krašteliu Denė bandė pažvelgti į Leo – kažin kaip jis jaučiasi? Staiga ji užsimanė, kad jie būtų pasikalbėję daugiau ir geriau pažinę vienas kitą.

      Tai atrodė nebūtina. Eliza nebūtų leidusi jai susituokti su blogu žmogumi. Jos atranka kruopšti ir nepriekaištinga, sutapo visi keturiasdešimt septyni ir jos, ir Leo asmenybės profilio punktai. Svarbu, kad jis – ne nusikaltėlis ir ne smurtautojas, tik kažin ar geras jo humoras ir ar jis mėgsta ilgas istorines dramas?

      – Ar sutinkate būti Leo teisėta žmona? – paklausė pastorius.

      Denė krenkštelėjo:

      – Taip.

      Drebančia ranka ji užmovė neįmantrų platinos žiedą Leo ant piršto. Ar bent bandė. Sunkiai sekėsi užmauti jį per sąnarį, ir kai, norėdamas padėti, jis palietė jos delną, ji žvilgtelėjo