Niujorkas. Santuoka dėl keršto. Tara Pammi

tikrai dėl to? O gal tavo gyvenimo pokyčiai neleidžia tau matytis su senais draugais?

      Klėja išblyško.

      – Stefanai, geriau sakyk tiesiai, ką turi omenyje. Tau nebūdinga rūpintis kieno nors kito jausmais, argi ne?

      – Kalbu apie Džeksoną Smitą.

      Ji sustingo ir Stefanas suprato: Džeksonas kaltas, kad Klėja prarado veido spalvą ir iš jos liko tik šešėlis.

      – Ką… ką tuo nori pasakyti? – Jis matė, kaip žodžiai stringa Klėjai gerklėje.

      – Ar tau bloga, bella?

      – Kas negerai su Džeksonu, Stefanai? – Ji atšlijo nuo jo, jos kvėpavimas pasidarė nelygus.

      – Džeksonas yra sukčius. Rafinuotas, sklandžiai kalbantis egoistas. Geriausia, ką galiu apie jį pasakyti, tai kad jam netrūksta moterų, kad ir kur nueitų.

      Šaižus jos juokas nutraukė Stefano tiradą.

      – Tą patį, o gal ir dar blogiau, aš galiu pasakyti apie tave. Prisimink kad ir tą slavę manekenę, sukėlusią nemenką šurmulį prieš porą mėnesių. – Klėjos akys karštligiškai spindėjo. – Kaip ten ji sakė? Bjanko pavardė turėtų būti Šunsnukis, – piktai tęsė ji. – Tu pravardžiuojamas Vieno pasimatymo stebuklu, nes su ta pačia moterimi antrą kartą nesusitinki.

      Tai, kad Klėja gina tą sukčių, Stefaną įsiutino.

      – Tu net neįsivaizduoji, ką Džeksonas gali padaryti. Jis verčiasi tamsiais darbeliais. Aš jau seniai ieškau įrodymų, noriu prikirpti jam uodegą. Jis yra gobšus šunsnukis, siurbėlė, gali pasinaudoti bet kuo, kad tik palypėtų laipteliais truputį aukščiau, griebsis bet kokių priemonių, net ir nelegalių, kad tik gautų, ko nori. Trumpai tariant, jis visais atžvilgiais yra padugnė. Kad ir kaip tu esi su juo susijusi, nutrauk ryšius ir bėk kuo toliau, kol jis tavęs dar nesužlugdė.

      Klėjos veidas prarado spalvą ir virto balta įsitempusia kauke.

      – Aš netikiu tavimi. Žinau, Džeksonas gali būti arogantiškas, kartais net šiurkštus, bet jis…

      – Tada tu esi kvailė ir neverta, kad gaiščiau laiką ir dalyčiau tau patarimus.

      Tai, jog Klėja sukėlė tokį pat įniršį kaip ir Džeksonas, paliko negerą skonį jo burnoje. Tai ne ta pati moteris, kurią jis pažinojo ir kadaise žavėjosi.

      – O gal dabar toks tavo gyvenimas, Klėja. Gal bėgimas nuo to, ką paveldėjai, turtų ir padėties atsisakymas paveikė tave visai ne taip, kaip tikėjaisi. Gal padėtis ir turtai, kuriuos tau suteikė Džeksonas, verti, kad dalyvautum jo nešvariuose sumanymuose.

      Klėjos akys žybtelėjo, bet Stefanas nepasidavė instinktyviam norui pasišalinti ir liko šalia jos. Tačiau vietoj laukto pykčio, jos veidą iškreipė skausmas. Ir ši išbalusi gerai pažįstamos senosios Klėjos kopija vertė jį siaubingai susirūpinti.

      – Iš tikrųjų tai tu taip negalvoji.

      – Dešimt metų – ilgas laiko tarpas. Ir tu galėjai pradėti geisti galios ir trokšti būti išlaikoma kaip dauguma mano pažįstamų moterų.

      – O tu tikrai tapai beširdžiu niekšu, jeigu gali šitaip kalbėti.

      Klėjos žodžiai atsimušė į jį kaip vanduo į uolas. Ar jis taip jautriai reaguoja todėl, kad pažinojo ją prieš dešimt metų?

      Klėja nepasikeitė. Ji neprarado savigarbos ir nenusigręžė nuo tų dalykų, kurie jiems visiems buvo svarbūs, o juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ji panaši į Roko Oliviją.

      – Taškas tavo naudai, bella. Galbūt mes esame svetimi vienas kitam.

      – Ir neturime ką vienas kitam pasakyti. – Ji atrodė papuolusi į spąstus, be menkiausios galimybės pasprukti. Jis neturėtų ramybės, jei ji dabar nueitų.

      – Dio, Klėja… gal tu papuolei į bėdą? Tik papasakok, kaip tu su juo susipažinai.

      Ji pakėlė smakrą tarsi ruošdamasi pulti.

      – Aš jam dirbu, jau penkerius metus jam dirbu. Stefanai, jis man davė darbą tada, kai niekas nenorėjo manęs samdyti, parodė, kaip išgyventi Niujorke, kitaip būčiau turėjusi grįžti namo, į Angliją, iš gėdos nuleidusi galvą. Aš noriu manyti, kad tu klysti. Dėl savęs pačios noriu tikėti, kad viskas, ką tu sakai… – Nors ji stovėjo tiesi, atlošusi pečius, bet virpėjo visu kūnu. – Džeksonas yra mano sužadėtinis.

      – Jūs esate… – Stefanas sukando dantis ir nurijo kandžius žodžius, kurie sukosi ant liežuvio galo, ir laukė, kol atslūgs krūtinę draskantis sukrėtimas.

      Nors Klėja apie sužadėtuves su Džeksonu pasakė tik gerai pagalvojusi, nors suabejojo tardama šiuos žodžius, tai negalėjo atskiesti tos rūgšties, kuri jį užplūdo.

      Kaip galėjo atsitikti, kad iš visų pasaulio moterų būtent Klėja įsipareigojo tekėti už Džeksono Smito? Nejaugi ji taip pasikeitė?

      Gal tai tik išorinis spindesys, o tikrosios Klėjos nebėra?

      Sugrįžo seni prisiminimai: Klėja juokiasi, o žvilgantys vario spalvos jos plaukai plevėsuoja už nugaros, kai bėgioja studentų miestelyje iš vienos auditorijos į kitą, ragindama pasivyti.

      Daugybės blogų prisiminimų, susijusių su Niujorku ir išlikusių jo galvoje, fone jis negalėjo atsispirti pagundai pasinerti į šį.

      – Miške kelias išsišakojo į du ir aš… aš pasirinkau tą, kuris mažiau išvažinėtas, čia ir visas skirtumas, – pacitavo jis Klėjos mėgstamas Frosto eilutes.

      Atodūsis ištrūko jai iš lūpų, sužvilgusios ašaros pavertė akis smaragdais.

      – Tu man buvai panaši į audrą, Klėja. Kunkuliuojančią, įnirtingą ir bebaimę. – Nuo gundančio jos odos kvapo jo pulsas pagreitėjo. – Maniau, kad esi pati stipriausia moteris, kokią man teko sutikti. Nesakyk, jog gyveni puikiai, bella, nes aš matau, kad tai netiesa. – Jis uždėjo ranką ant jos lieso peties ir spustelėjo. Ir pajuto, kaip ji dreba.

      Klėja pažvelgė į jį, jos veide atsispindėjo nuostaba ir nepasitikėjimas.

      – Aš kelias dienas pagyvensiu Čatsfilde. Jeigu tau ko nors reikės, bet ko, atvažiuok pas mane. Mes išgersime ir aš papasakosiu apie merginą, kurią sutikau universitete pirmą mokslo metų dieną ieškančią meno auditorijos. Jos plaukų spalva švytėjo variu, jos šypsena buvo vandenyno pločio… ji mėgavosi kiekvienu žingsniu, nes pagaliau buvo laisva… Tai buvo pasigėrėtinas vaizdas. Po dvejų metų ji susilažino su keturiais puikiais irkluotojais, – Stefanas nusišypsojo pagalvojęs apie save, Zajedą, Roką ir Kristianą, trykštančius pasipūtėlišku pasitikėjimu ir nustebusius, jog ši raudonplaukė išdrįso mesti jiems iššūkį, nors kitos moterys dievino žemę, kuria jie vaikščiojo, – kad ji greičiau jau nuoga pereis universiteto veją, nei džiaugsmingais šūksniais sveikins juos kaip nugalėtojus. Ji pasakė, jog jie yra išpuikėliai ir per daug gerai apie save galvoja. O kai jie nugalėjo per varžybas, ji tą vakarą perbėgo per veją tarsi žaibo blyksnis, apsirengusi, bet mirtinai nusitašiusi. Nes manė, jog jie pareikalaus, kad ji tesėtų pažadą. Nepamenu, ar dar kada nors taip juokiausi kaip tada.

      Ranka, kuri truputį virpėjo, Stefanas nubraukė ašarą, riedančią jos skruostu. Ir sukuždėjo devizą, pagal kurį gyveno Kolumbijos ketvertas. Žodžius, kurie Rokui, Kristianui, Zajedui ir jam pačiam ne kartą gerai pasitarnavo.

      – Memento vivere, bella.

      ANTRAS SKYRIUS

      Neužmiršk gyventi.

      Klėjos kojos drebėjo, širdis daužėsi krūtinėje ir ji atsirėmė į balkoną.

      Devizas,