Lemties prisilietimas. Carole Mortimer

pasiturintys, bet ne turtuoliai įtėviai – Klaivas ir Hetera Bleikai.

      Nepaisant to, Betė, kaip ir Rafaelis, kuo puikiausiai suprato, kaip dukters sugrįžimas paveikė vyresniųjų Navarų santykius. Daugelį metų gyvenę skyrium – Karlosas Buenos Airėse, o Estera savo gimtosiose Jungtinėse Valstijose, Greisei su Bete atvykus į Buenos Aires, juodu dalijasi lova Cezario namuose…

      Betė sunkiai atsiduso.

      – Gerai, atleisk man. Norėjau šiek tiek pabūti viena.

      Rafaelis žvelgė į Betę per veidrodinius saulės akinių stiklus ir lengvai perprato kintančias nuotaikas išraiškingame ir nepaprastai gražiame veide. Iš dalies jis užjautė Betę, kad ji prastai jaučiasi tapusi Gabrielė Navaro. Bet ne taip lengva paneigti kraujo tyrimų rezultatus. Ir kaip Cezario vaikystės draugas, Rafaelis puikiai suprato, kokia svarbi yra ši jauna moteris Navarų šeimai: rimtam ir santūriam Karlosui, šiltai ir mylinčiai Esterai, arogantiškajam Cezariui. Šeimai, kuri priėmė Rafaelį į savo tarpą, kai prieš daugelį metų po barnio su tėvu jis buvo priverstas palikti gimtus namus.

      Nesvarbu, ar užsispyrusi ir itin savarankiška Betė Bleik pripažins (nors akivaizdu, kad nepripažins) savo naująją tapatybę, Rafaelis visais įmanomais būdais privalo rūpintis jos saugumu. Nori ji to ar ne, jis sergės ją kiekvieną dieną dvidešimt keturias valandas!

      Tai, kad mergina prieš kurį laiką (ir vėl!) paspruko iš Cezario namų, atskleidė jam, kokia nepakenčiama jai yra susiklosčiusi padėtis.

      – Gabriele…

      – Po velnių, mano vardas Betė! – pataisė ji. Akys niūriai sužibo, skruostai suliepsnojo iš pykčio.

      Paprastai jie būdavo balti ir glotnūs it puikiausias porcelianas. Akys tamsiai rudos ir gilios, noselė riesta, lūpos tobulai išlenktos, smakras valingas. O ilgi plaukai tarsi šilkas… Tik viena Rafaelio pažįstama moteris dar turi tokius tankius šviesius plaukus, spindinčius visais aukso ir blyškiausio sidabro atspalviais, – Estera Navaro. Moteris, kurios kraujo tyrimai parodė, jog ji yra biologinė Betės motina.

      – Man tu esi Gabrielė Navaro. – Rafaelis gūžtelėjo plačiais pečiais.

      Betei tebuvo dveji metukai, kai ją atskyrė nuo tikrosios šeimos, todėl ji vargiai galėjo prisiminti mačiusi Rafaelį Navarų šeimoje. Bet jis prisiminė ją, nes dažnai viešėdavo pas Cezario tėvus, o per mokyklos vasaros atostogas čia būdavo nuolatos. Abu vyresnieji berniukai lepino Gabrielę, numylėtą Cezario sesutę, tikrą auksaplaukį angelą.

      Dabar Betė Bleik veikiau priminė įniršusią tigrę.

      – Kaip puiku, kad man visai nerūpi, kuo tu mane laikai!

      – Kraujo tyrimai rodo, kad tu – Gabrielė Navaro, man to pakanka. O tavo nuomonė apie mane man lygiai taip pat nesvarbi. – Rafaelis leido sau pašaipiai šyptelėti, nors susiaurėjusios sodriai rudos Betės Bleik akys išdavė, kad pašaipa jai ne prie širdies.

      Ji užgauliai suprunkštė.

      – Tu tikrai neapsidžiaugtum sužinojęs, ką aš apie tave manau, Rafaeli!

      Kaip apie asmens sargybinį turbūt ne, o kaip apie vyrą? Iš tikrųjų viskas kiek kitaip, nei jai norėtųsi. Betės Bleik paslapčia svaidomi nepaprastai juslūs žvilgsniai iš po tankių juodų blakstienų išdavė, kad kaip vyras Rafaelis jai įdomus ir patrauklus.

      O asmens sargybinis Rafaelis tiesiog siutino!

      Lygiai taip Rafaelis pripažino sau, kad jį žavi viliojančios pilnos Betės krūtys, geidulingai švelniai siūbuojantys klubai. Bet dėl savo statuso jis buvo tvirtai apsisprendęs palaikyti su Bete Bleik tik dalykinius santykius, kad niekas netrukdytų ją saugoti.

      – Gal ir taip, – atsainiai sutiko jis. – Ar jau galėtume grįžti namo?

      Betė niūriai dėbtelėjo į jį.

      – Kodėl klausi, jei vis vien parvesi mane, noriu to ar ne?

      – O kodėl tu, po galais, nepaliauji priešintis savo lemčiai? – pasiteiravo Rafaelis, šaltai žvelgdamas į ją per saulės akinius plačiais stiklais.

      Betė skausmingai susiraukė.

      – Gal dėl to, kad nelaikau to savo lemtimi?

      – Bet Greisė nesunkiai pripažino Navarų šeimą sava.

      Betė Bleik liūdnai nusišypsojo.

      – Aš nesu Greisė. Ji pati nusprendė įsimylėti Cezarį, sutiko už jo tekėti ir tapti Navarų šeimos nare, kad ir kokios būtų viso to pasekmės.

      Rafaelis kilstelėjo tamsius antakius.

      – Argi įmanoma nuspręsti įsimylėti?

      Prieš keletą dienų Rafaelis, dar būdamas Cezario asmens sargybinis, tapo tyliu šios poros gimstančios meilės liudininku ir matė, kad ne viskas rutuliojosi taip sklandžiai ir maloniai, kaip teigė Betė.

      Galbūt tik dabar Cezaris ir Greisė išpažino vienas kitam meilę ir nusprendė tuoktis, bet pradžioje net žiežirbos lakstė, kai jie beveik dėl visko ginčydavosi, ir tik veržliai auganti abipusė trauka buvo išimtis.

      Dabar juodu su Bete panašiai dėl visko ginčijasi…

      Kita vertus, visai kitaip. Rafaelis stengėsi apie tai negalvoti. Kad ir kaip jį traukė Betės Bleik ugninga prigimtis ir grožis, grakštus ir viliojantis lieknas kūnas, jis neketino sau leisti, kad potraukis virstų kuo nors daugiau nei grožėjimusi. Juk ji mylima sugrįžusi Cezario sesutė ir niekada netaps viena iš daugelio moterų, per pastaruosius penkiolika metų trumpai šildžiusių Rafaelio guolį.

      Tik tokius santykius su moterimis Rafaelis galėjo sau leisti, nes būdamas jaunas patyrė tėvo antrosios žmonos klastą.

      – Tikriausiai ne, – tarstelėjo Betė. – Bet Greisės meilė Cezariui ir yra paskata pripažinti jo gyvenimo būdą.

      – O tu to negali, nes nemyli Cezario ir savo tėvų?

      Betė pajuto priekaištą Rafaelio Kordobos balse. Be abejo, nuėmusi tuos jo prakeiktus saulės akinius, pamatytų ir smerkimą veriančiose mėlynose akyse.

      – Neiškraipyk mano žodžių, Rafaeli, – sumurmėjo ji. – Kaip galėčiau mylėti žmones, apie kuriuos prieš keletą savaičių nė nežinojau?

      Savaime suprantama, kaip tik dėl to Betė jautėsi sutrikusi ir nežinojo, kaip elgtis.

      Ji stengėsi prisiminti Karlosą ir Esterą kaip kadaise turėtus tėvus, net ir pasipūtėlį Cezarį kaip brolį, bet jai nepavyko. Ir tai tik stiprino jos netikėjimą giminystės saitais, nors kraujo tyrimai bylojo priešingai.

      Vyresnieji Navarai, drauge ir atskirai, tikino ją, kad su laiku viskas susitvarkys. Jie neabejotinai vylėsi, kad Betė viešėdama Argentinoje viską apie juos sužinos…

      – Per tuos dvidešimt vienus metus nebuvo nė dienos, kad jie negalvotų apie tave. – Rafaelis Kordoba nebuvo nusiteikęs taip pakančiai. Sprendžiant iš to, kaip šaltai žvelgė į ją iš aukšto, jo kantrybė buvo visai išsekusi.

      Betė sunkiai atsiduso.

      – Man tikrai nuoširdžiai gaila. Bet tik kaip pašaliniam žmogui, išgirdusiam apie Navarų dukrytės pagrobimą ir sielos kančias, kurias per tuos metus jiems teko patirti, – tvirtai pasakė ji.

      Rafaelis ryžtingai atkišo smakrą.

      – Ar tau neatrodo, kad Karlosas ir Estera jau pakankamai dėl tavęs prisikentėjo?

      – Tai neteisinga…

      – Jie patys geriausi, šilčiausi žmonės, kokius kada nors pažinojau.

      – Tikiu. – Betė atrodė įskaudinta. – Bet jau turėjau dvejus mylimus tėvus. Treti ne mažiau mieli, bet… to jau per daug.

      Rafaelis