Rytas po to. Jill Shalvis

tada ji atmerkė akis. Taip, ant asfalto prie jos kojų tebegulėjo negyvas vyriškis. Gerai, kad jis neįsmuko į virtuvę. Bela gaudė orą. Darbuotojų saugos ir sveikatos valdybos pareigūnai turbūt susirauktų virtuvėje aptikę negyvo vaikino kūną.

      O varge.

      Kojose pajutusi silpnumą Bela susmuko ant žemės. Stovėdama taip arti jautėsi keistai, bet nenorėjo palikti jo vieno. Nė vienas neturėtų mirti vienatvėje. Bela nugara atsirėmė į sieną, sulenkusi kojas prisitraukė prie krūtinės ir nuleido galvą. Patikino save, kad ji – praktiška ir pragmatiška moteris. Išgyvens, dar ne tiek iškentė.

      Tada išgirdo artėjančias sirenas. Gerai. Tikrai gerai. Paskui iš už parduotuvės ataidėjo žingsniai – sunkūs ir ryžtingi.

      Kavalerija.

      Pirmiausia paramedikai. Du aukšti, savimi pasitikintys vyrai pritūpė prie kūno. Vienas ištiesė ranką ir tikrino pulsą, tada pažvelgė į kitą ir papurtė galvą.

      Po jų prasidėjo kitų griežtų uniformų paradas, visi sugužėjo į virtuvę. Nuo jų Belai sukosi galva.

      Galima sakyti, dar labiau ėmė suktis.

      Ji abejingai atsakinėjo į klausimus, kol galiausiai kažkas įgrūdo į rankas puodelį su vandeniu. Vieną iš mielų Vilou arbatos puodelių.

      Bela atsakė į dar daugiau klausimų. Ne, negirdėjo jokių šūvių. Ne, neatpažino aukos, nors pirmiausia turėjo žvilgtelėti jam į veidą. Ne, nepastebėjo nieko keista, atkreipė dėmesį tik į bildesį, kuris buvo vos girdimas ir juo labiau nekėlė susidomėjimo…

      Viešpatie.

      Kaip ji galėjo neatidaryti durų, kai išgirdo keistus muštynių garsus?

      Po didžiulės klausimų lavinos Bela galų gale buvo palikta virtuvėje, viena ramioje chaoso jūroje. Ji atsirėmė į sieną ir kiek įmanydama stengėsi nekristi į akis. Kojos vis dar drebėjo, todėl ji nuslydo siena ir susmuko ant grindų. Mintimis nuklydo kitur.

      Jau geriau būtų niekada neišlipusi iš lovos.

      Reikia patikslinti: iš Aukštojo Velniškai Seksualaus Tamsiaplaukio lovos.

      Jei tik būtų sulaužiusi savo elgesio taisykles ir pasilikusi su juo, jos čia nebūtų nė kvapo. O galėjo taip ir būti, jei nebūtų šitaip nustebusi dėl to, kad siaubingai nenorėjo ropštis iš lovos.

      Taip retai nutinka – po velniais, ką dabar bando apgauti? – ji retai su kuo nors mylisi, juo labiau per Aštuonis pasimatymus per aštuonias dienas. Bela keikė Vilou, kad ši įkalbėjo dalyvauti. Bet kas padaryta, to nesugrąžinsi. Be to, jai nebereikėjo ieškoti, su kuo nueiti į pasimatymą, nuo tada, kai nuleido inkarą Santa Rėjuje.

      Pirmas pasimatymas buvo neblogas, bet vertė žiovauti.

      Antras pasimatymas iš septynių buvo malonus, bet nieko ypatinga.

      O aštuntas? Po galais. Aštuntas pasimatymas užgožė visus kitus, net ir mintis jos galvoje.

      Džeikobas.

      Bela žinojo tik tai, kad jis – Džeikobas, nes pavardžių niekas neviešino. Juodu sutarė susitikti naujame nuotykių centre, įsikūrusiame rajono pakraštyje. Jis lūkuriavo atsirėmęs į sieną, aukštas, liesas ir raumeningas, tamsiais banguotais plaukais, kurie raitėsi ant sprando, ir vertinamu rudų akių žvilgsniu – Belai jos priminė šiltą išsilydžiusį šokoladą, kai jis nusišypsojo vos ją išvydęs.

      Bela liko patenkinta, nes buvo penkių pėdų ir septynių colių ūgio, apvalutė, ir žinojo, kad nėra itin graži. Paprastais rudais plaukais, kurių neįmanoma sušukuoti tvarkingai. Paprastomis akimis. Paprastu veidu…

      O Džeikobas – visai kitoks, ne vidutiniokas, spinduliuojantis testosteronu ir seksualiai patrauklus, trumparankoviais marškinėliais ir puskelnėmis, kurios išryškino tvirtą, ištreniruotą kūną. Vertas nuodėmės. Štai kaip jis atrodė.

      Porą valandų juodu šokinėjo su virve, slapstėsi džiunglėse, skrodė dangų reaktyviniu lėktuvu, o tai darant nereikėjo kalbėtis ar atvirauti, ir Belai tai nė kiek nerūpėjo.

      Jie flirtavo, kvatojosi, Belai reikėjo visko, nors ji puikiai suprato, kad dėl šito vyruko jai tikrai skaudės širdį. Šiaip ar taip, išliejo energijos perteklių, o paskui jos automobilis smagiai ir stipriai nusičiaudėjo.

      Džeikobas paaiškino, kad sugedo uždegamoji žvakė, o jis pats esąs automobilių mechanikas mėgėjas ir priimąs po darbo savo garaže. Jeigu ji nori, jis gali palydėti ją namo – dėl saugumo, o vėliau atvežti žvakę ir pataisyti automobilį. Arba ji gali palydėti jį namo ir jis tuoj pat viską sutvarkys.

      Bela ilgokai spoksojo į jį, kol galiausiai nusprendė, kad joks vaikinas, atrodantis taip puikiai net būdamas pririštas prie tų juokingų šokinėjimo virvės įrenginių, – o Džeikobas atrodė puikiai, – negali būti blogas.

      Naivu? Ne visai. Ji jautėsi velniškai vieniša. Be to, Bela patikino save, kad moka gana daug savigynos judesių, todėl gali jaustis visai rami. Jei tik prireiktų, visada galima taip užtvoti, kad mažai nepasirodytų.

      Bet buvo dar kai kas. Atrodė, kad Džeikobas puikiai moka tvardytis, kad spinduliuoja tikrą vyro jėgą ir verčia Belą jaustis saugiai, kol ji šalia jo. Apsaugota nuo bet kokio blogio, bet tai nereiškė, jog negali pamesti dėl jo galvos. Nežinojo šio vaikino pavardės nei ką jis dirba, bet žinojo, kad geidžia jo.

      Todėl lydėjo jį namo.

      Paskambino į savo namus ir paliko žinutę: Jei man kas nors nutiktų, apklauskite Džeikobą, seksualų gražuoliuką iš paslaptingo aštunto pasimatymo.

      Bet jai nieko neatsitiko – tik tai, ko pati norėjo.

      Džeikobas pakeitė automobilio žvakę. Ir jo namo prieangyje Bela padarė tai, ką ketino – pakštelėjo jam tarsi linkėdama labos nakties.

      Jis padarė tą patį.

      Tada abu akimirką nuščiuvo ir nustebę žvelgė vienas į kitą. Bela žinojo, kad toliau ji imsis jo nuostabaus kūno.

      Tikrai nuostabaus – nuo tamsių šilkinių plaukų galiukų žemyn iki pat kojų pirštų, įskaitant kiekvieną kūno lopinėlį. Vien mintys apie jį kaitino kraują.

      Iš tikrųjų tai jis priešinosi.

      Ir tai Belai kėlė šypseną. Džeikobas atkakliai mėgino atsitraukti, seksualiai sumurmėjo atsiplėšęs jai nuo lūpų, kad nėra reikalo skubėti, kad jie galėtų dar kada nors kur nors išeiti.

      Kada nors.

      Ji visą laiką gyveno viską atidėliodama iki kada nors, rami ir atsipalaidavusi, nesekiojo niekam iš paskos, juo labiau neieškojo to, kas galėjo būti svarbu.

      Bent kartą Bela nenorėjo girdėti kada nors, norėjo dabar pat. Jai reikėjo tučtuojau. Kaip seniai, labai seniai ji tenkino savo poreikius… velniškai seniai…

      Sujudimas prie pyragaičių parduotuvėlės išblaškė jos mintis; paramedikai pagaliau buvo pasiruošę išvežti kūną. Bela ir vėl nuleido galvą ant kelių, ją užliejo gailesčio banga tam vaikinui, kad ir kas jis buvo, jo šeimai ir tiems, kas jo gedės.

      Ji pamatė prie jos priartėjusius vyriškus batus, išblukusius Levi's džinsus virš jų ir užsimerkė, nenorėdama girdėti klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti. Išgirdo šiugždesį ir suprato, kad batų ir džinsų savininkas pritūpė priešais.

      Kai vogčiomis prasimerkė, pamatė sulenktas ilgas kojas, į šlaunis atremtas alkūnes. Jis laukė.

      Galų gale paklausė:

      – Gerai jautiesi?

      Palaukit! Pažįstamas balsas. Praėjusią naktį jis išgavo iš jos stulbinančius atsakymus. Izabela pakėlė galvą, norėdama