Riana ir du jos vyrai. Julia James

Riana blaškėsi tarp tikrovės ir nesąmoningos būklės, bet nė akimirkai neišleido iš galvos sūnelio vardo. Ji tebejuto automobilio smūgį ir kamavosi įsivaizduodama, kad jos Nikis žuvo…

      Tačiau gailestingasis Dievas apsaugojo jį! Jis gyvas! Bet kodėl čia jo nėra?. Ar besusigrąžins jį? Vargu… Jį kas nors įsivaikins, paslėps nuo jos…

      Seselės kaip įmanydamos stengėsi jai padėti:

      – Gal turit draugų, kaimynų ar giminaičių, kurie pasirūpintų juo, kol jūs pasveiksite?

      – Nėra, – švokštė Riana, gniauždama antklodės kraštą.

      Tėvas palaidotas, daugiau artimųjų nebuvo. Neliko ir draugų. Kaimynai? Ji nesusibičiuliavo nė su viena šalia gyvenančia šeima. Tam neatsirado nei laiko, nei energijos. Riana kapstėsi tarp savo nesuskaičiuojamų bėdų net nepakeldama akių į kaimynus, kad neišsiduotų, kokiame skurde ji murkdosi.

      – O kaip mažylio tėvas? – Labai atsargiai pasiteiravo kažkuri iš seselių.

      Riana beregint užsisklendė, žvilgsnis užgeso.

      – Jis neturi tėvo, – tesuniurnėjo.

      Seselė mandagiai nutylėjo, tačiau Rianą tebetvilkė jos pačios ištarti žodžiai: „Jis neturi tėvo…".

      Sieloje liko įdeginta žymė. Ir atmintyje…

      ANTRAS SKYRIUS

      Apimta beprotiškos nevilties Riana buvo pasiryžusi viskam.

      Tuomet ji neturėjo kitos išeities.

      Dabar, prikaustyta prie ligoninės lovos, ji klausėsi šiurpios greitosios pagalbos automobilio sirenos. Prieš penkerius metus taip pat kaukdamas automobilis išvežė jos tėvą į ligoninę. Širdies priepuolis. Dėl jos kaltės. Tai jinai pranešė jam ką tik išgirstą žinią apie „Maunder Marine Ltd." jūreivystės kompaniją: juos ką tik nupirko, todėl visa korporacinės investicijos programa turėjo būti sulaikyta, kol ją patvirtinsią naujieji šeimininkai – „Petrakis International". Ją įspėjo, kad šitas procesas truksiąs mėnesių mėnesius.

      O per tą laiką „Deivio jachtų dizaino" kompaniją graužtų nežinia, ar tas bendrovių susiliejimas, turėjęs išgelbėti „MML", kada nors pajudės iš mirties taško ar ne.

      Vadinasi, jos tėvo kompanijai grėsė bankrotas: dėl skolų jos kreditoriai bet kada atimtų nuosavybės naudojimo teisę. Galas kompanijai – galas jos tėvui.

      Toji jachtų projektavimo kompanija buvo vienintelė jo gyvenimo prasmė, pašaukimas, manija.

      O ji, jo dukra – tik menka paguoda. Nebent jai pavyktų išgelbėti tą kompaniją.

      Tuomet Riana išlėkė iš intensyviosios terapijos skyriaus, palikdama tėvą prijungtą prie monitorių, niūrių seselių globai, ir nuvažiavo tiesiai į tėvo kabinetą. Ir ten pakėlė telefono ragelį. Juk turėjo būti kažkoks būdas, kaip išgelbėti tėvą nuo katastrofos… Tereikėjo pabandyti užmegzti ryšį su ta didžiąja bendrove ir įtikinti juos, kad „Deivio jachtų dizainas" yra pelningas ir perspektyvus. Išankstinių užsakymų grafikai buvo perpildyti, kompanija turėjo gerą techninę reputaciją. Prie pražūties slenksčio atsidūrė ne vien dėl chroniško apyvartinių lėšų trūkumo ir augančių palūkanų už įsiskolinimus. Vienas iš stambiausių užsakovų staiga atsisakė jau įvykdyto užsakymo, o kitas apsigalvojo, kai jo užsakymo vykdymas jau buvo įpusėjęs. Tėvas niekada nesidomėjo tokiais žemiškais dalykais kaip kompanijos finansiniai reikalai. Bankai netruko prarasti pasitikėjimą juo ir norėjo pasitraukti. Teliko vienintelis išgelbėtojas – „MML" bendrovė.

      Riana privalėjo įtikinti „MML", kad išlaikytų jo tėvo kompaniją! O varge, pasirodė, kad jie jau nebeturėjo sprendžiamojo balso. Sutikimą galėjo duoti tiktai „Petrakis International".

      Riana net neabejojo, kad jai pavyks įtikinti juos, jog investavimas į „Jachtų dizainą" kuo puikiausiai atsipirks. Deja, ji atsitrenkė į mūro sieną. „Petrakis International" informavo ją, kad pagal standartinę korporacijos politiką jie turėję sulaikyti visas pagrindines įsigytas kompanijos investicijas, kol viskas bus kruopščiai ištirta ir aptarta. Nieko nelaukusi Riana susisiekė su visomis aukščiausiomis kompanijos instancijomis, tačiau sulaukė to paties atsakymo.

      Teliko viena: taikyti į pačią viršūnę. Rianai tereikėjo penkiolikos minučių, per kurias jinai supažindintų su visa statistika ir įrodytų, kaip įžvalgiai „MML" investuotų, nupirkdama „Deivio jachtų dizainą".

      Visas viltis sužlugdė asmeninė sekretorė, pareiškusi, kad nors šiuo metu ponas Petrakis ir esąs Londone, tačiau jo kalendorius visiškai užpildytas, vakarai taip pat užimti, o po trijų dienų jis grįšiąs atgal į Graikiją. Gal kitą mėnesį…

      Kitą mėnesį jau būtų buvę per vėlu.

      Sekretorei užsiminus, kad paskutinį vakarą Aleksis Petrakis dalyvausiąs oficialioje vakarienėje viename iš garsiausių Vestendo viešbučių, suruseno menkutė vilties kibirkštėlė

      Tai buvo vienintelis, paskutinis šansas…

      Dabar, gulint ligoninės lovoje, prisiminimai degino lyg rūgštis, skrandį žnaibė kaip ir tą lemtingą vakarą, kai ji maudžiančia širdimi sėdėjo prie svečių apgulto stalo pokylių salėje.

      Netikėtai paaiškėjo, kad Aleksis Petrakis, ko gero, nepasirodys! Viskas perniek! Riana atvyko į Londoną, paklojo didžiausius pinigus už bilietą, kad į tą vakarienę patektų, už naują suknelę, šukuoseną, kosmetikos saloną. Ji vos sukrapštė iš ko susimokėti, nes tėvo kompanijai jau buvo riesta.. Ir še tau – viskas veltui! Jai netgi pavyko pakeisti sėdėjimo planą: sutvarkė taip, kad prie kokteilių stalo ji būtų šalia Aleksio Petrakio. Niekas dėl to su ja nesiginčijo, nes vieta, kurioje gulėjo kortelė su Aleksio Petrakio vardu, liko tuščia.

      Sunkus akmuo užgulė Rianai širdį.

      Jeigu pono Petrakio nėra, vadinasi, ji galinti mesti viską ir grįžti traukiniu namo, paskui į ligoninę ir sėdėti laukiamajame, kol tėvą perkels iš intensyviosios terapijos skyriaus.

      Ji paskendo niūriose mintyse.

      Prie stalo pasirodęs padavėjas mitriai išdėliojo užkandžius priešais kiekvieną svečią. Panelė Deivis padrikai sumurmėjo dėkodama ir labai nustebo šalia netikėtai išvydusį aukštą vyrą juodu smokingo švarku. Vyriškis sėdosi į gretimą kėdę.

      – Prašau atleisti, mane sutrukdė, – atsiprašė svečias angliškai su vos juntamu akcentu. Dar linktelėjęs keliems svečiams, pasisuko dešinėn.

      – Aleksis Petrakis, – prisistatė ir ištiesė ranką.

      Nepajėgdama atsakyti Riana suglumusi spoksojo į jį.

      Čia – Aleksis Petrakis? Tas tarptautinės kompanijos vadovas turėtų būti vidutinio amžiaus, apkūnus, kaip trys ketvirtadaliai visų čia susirinkusių vyrų.

      Šis vyras… tiesiog pritrenkiantis.

      Sprendžiant iš lieknumo, kurį dar labiau pabrėžė idealaus kirpimo smokingas, ir tamsoko veido bei sabalo juodumo plaukų, kuriuos išryškino baltutėliai vakariniai marškiniai, jam galėjai duoti ne daugiau kaip trisdešimt metų.

      Riana negalėjo atplėšti akių nuo jo dailių veido bruožų, ilgų, stiprių skruostikaulių, tiesios nosies, valingo smakro… ir lūpų…Tarsi iškalti, gyvi, jusliniai bruožai.

      Ji žvilgtelėjo tiesiai jam į akis: tamsias tarsi vulkaninis stiklas, prisėtas aukso dulkelių.

      Ir jos smigo tiesiai į ją, tiesiog smigo.

      Jai pasidarė silpna, trūko oro.

      Kažkas blykstelėjo tose aukso pritaškytose gelmėse.

      – O