Riana ir du jos vyrai. Julia James

yrai

      PROLOGAS

      – Pone Petraki, – pasigirdo neryžtingas jo asmeninės sekretorės Jungtinėje Karalystėje balsas. – Prašau atleisti už sutrukdymą, tačiau…

      Morena Karter net krūptelėjo, susidūrusi su nepatenkintu žvilgsniu, kuriuo ją sutiko už impozantiško raudonmedžio stalo sėdintis vyriškis.

      – AŠ SAKIAU: jokių trukdymų, ponia Karter, kad ir kas būtų, – išrėžė stačiokiškai su graikišku akcentu ir, priekaištingai žvilgtelėjęs į ją, vėl įsiknerpė į popierius, paskleistus ant oda uždengto rašomojo stalo. Daugiau ji jam neegzistavo.

      Tarpduryje stovinti Morena Karter valandėlę abejojo, tačiau netrukus ryžtingai tęsė:

      – Aš suprantu, sere… tačiau ji sakė, kad tai skubu…

      Aleksis Petrakis iš lėto atsilošė savo didžiuliame krėsle ir pakėlė akis.

      – Ponia Karter, – prašneko jis tokiu švelniu balsu, kad net plaukai pasišiaušė ant jos pakaušio. – Galite pranešti Natalijai Feruči, kad man nė kiek nerūpi jos meilės reikalai. Nei su manimi, nei su kuo nors kitu.

      Jis tarsi sukaustė ją savo lediniu žvilgsniu, paskui tvirtai sučiaupė lūpas ir palinko prie popierių.

      Sekretorė nurijo seilę, krenkštelėjo ir pabandė dar sykį:

      – Pone Petraki, skambina ne panelė Feruči, o ponia Volters iš Sarmuto socialinės rūpybos skyriaus. Ji tvirtina, kad tai labai svarbu, – skubiai pridūrė, matydama, kaip jis ramiai pakėlė akis. – sako, kad tai dėl Rianos Deivis.

      Tik akimirkai ties ja stabtelėjęs žvilgsnis pasidarė visiškai tuščias, tarsi ką tik ištartas vardas būtų toks pat nežinomas kaip ir jai pačiai. Išraiškingas, lygus jo veidas tarytum pasislėpė po kauke.

      – Kad ir kas ta ponia Volters yra, pasakykite, kad manęs visiškai nedomina jokia Riana Deivis, – lyg kirviu nukirto ir pasiėmęs parkerį auksine plunksna vėl įsikniausė į savo raštus.

      Morena Karter visiškai pratrūko:

      – Bet, pone Petraki, ponia Volters nori kalbėti apie jūsų sūnų!

      Ir tik dabar pagaliau išgirdęs, kas sakoma, Aleksis Petrakis sustingo.

      PIRMAS SKYRIUS

      Atidžiai apsidairiusi Riana žengė ant perėjos.

      Lijo kaip iš kibiro, vėjas plakė Nikio vežimėlio gaubtuvą. Palenkusi galvą prieš vėją, prisimerkusi nuo veidu žliaugiančio lietaus, visiškai išsekusi ji yrėsi pirmyn. Ir vėl, kaip visada„ regėjo atmintin įstrigusius vaizdus…

      Stabdžių spiegimas, variklio kriokimas… ir – netikėtas smūgis sviedžia Rianą į viršų ir teškia ant dryžuotos kelio dangos. Jos kūnas šlykščiai dunksteli, o paskui – visiška tamsa. Visiška.

      Kaskart atgijus tai akimirkai, kai perėjoje ją parbloškė didžiuliu greičiu lėkęs automobilis, Riana mėšlungiškai sukrūpčiodavo. Tos konvulsijos buvo ne tik skausmingos.

      Galvoje be perstojo aidėjo: „Pamišėlė. Išprotėjusi. Niki! Niki! Niki!".

      Paskui apnikdavo siaubas, baimė, panika… Ir taip kiekviena kartą…

      Kažkas palietė jos petį. Ji atsimerkė. Šalia stovėjo seselė.

      – Jūsų berniukas sveikas. Jau sakiau, jis sveikas. Nesužeistas.

      Pilnomis sielvarto akimis Riana žvelgė į palinkusį virš jos veidą.

      – Niki, – kimiu balsu, npatikliai šnibždėjo ji. – Niki, kur tu? Kur tu?

      – Jis bus prižiūrimas, kol jūs pasveiksite, – ramino seselė. Dabar atsipalaiduokite, pamiegokite. Jums būtina pailsėti. Ar norėtumėte migdomųjų?

      Riana suspaudė lūpas ir bandė papurtyti galvą, tačiau menkiausias judesys kėlė beprotišką sopulį. nuo infekcijos skaudėjo plaučiai, kančia buvo netgi kvėpuoti.

      – Aš negaliu miegoti, man negalima užmigti! Turiu surasti Nikį… jie pasiėmė jį ir neatiduos. Žinau, kad nebeatiduos, žinau, žinau!

      Jos balsas grėsmingai įsitempė ir įstrigo gerklėje, neleisdamas išeiti orui.

      – Be abejo, jūs jį pasiimsite, – guodė seselė. – Kai tik išeisite iš ligoninės, vėl būsite drauge…

      Rianos akys pastėro iš baimės.

      – Ne! Toji socialinė darbuotoja pasiėmė jį!.. Jinai sakė, kad aš negaliu rūpintis berniuku, kad jam bus geriau ten. – Riana įsikibo seselei į pirštus ir švokštė išpūtusi akis: – Turiu jį susigrąžinti. Jis mano sūnus!

      – Aš tuojau atnešiu jums raminamųjų, – pasakė seselė nueidama.

      Riana nieko nebejautė, tik beprotišką baimę ir sielvartą. Nikio nebėra. Jį paėmė. Taip ir įvyko, kaip sakė ta moteris iš rūpybos skyriaus.

      „Jūs tikrai nepajėgsite prižiūrėti vaiko. Jūsų sūnui gresia pavojus". – nesiliovė aidėti tie pražūtingi žodžiai.

      „O Dieve, kodėl? Kodėl?" – nerimo Riana. Kodėl toji moteris apsilankė tokiu netinkamu metu? Buvo praėjusios vos kelios dienos po jos tėvo laidotuvių. Ji taip blogai jautėsi, kad išgėrė dvigubą dozę miltelių nuo gripo ir neatlaikė… O tada ir pasirodė socialinė darbuotoja. Vis dar apsirengęs pižamą, Nikis svetainėje žiūrėjo filmuką vaikams, šalia jo, ant grindų, buvo pridrabstyta košės. Jis ir atidarė jai duris, nes mama gulėjo lovoje ir, nors kvėpavo kriokdama, tačiau buvo be sąmonės…

      Riana suprato, kad ši moteriškė nusistatė prieš ją vos tik pirmą kartą išvydo jų skurdų butą, kai atėjo įvertinti, ar Rianos prašymas atsiųsti tėvui slaugę į namus galės būti patenkintas. Tuomet ji labai šiurkščiai išdrožė Rianai, kad tėvas turėjo būti paguldytas į ligoninę ir ten sulaukti galo, kad mirštančiam žmogui ne vieta šalia mažo vaiko ir, jeigu Riana nepasakysianti, kas vaiko tėvas, tegul nė nesvajojanti, kad valstybė mokės už vaiko auginimą. Nikis turįs būti atiduotas į vaikų darželį, o ji – grįžti į darbą. Tokia vyriausybės politika.

      Pasibaigus šiai tiradai, Riana nebesusivaldė ir ėmė šaukti ant moters, visiškai nekreipdama dėmesio, kad rankoje laiko peilį, kuriuo prieš jai ateinant pamokslauti, pjaustė morkas. Išvydusi šį įrankį, toji tik žybtelėjo piktai akimis ir pareiškė, kad Riana agresyvi ir grasino jai peiliu.

      Paskui viskas ėjo tik blogyn. Jos tėvas taip nusilpo, kad teko kviesti greitąją ir išvežti jį ligoninėn. Ten ištiktas dar vieno insulto, jis ir mirė. Nuovargis, liga, žūtbūtinės pastangos apsaugoti Nikį nuo viso to chaoso Rianą išsunkė labiau negu visi tie penkeri metai.

      Tas lemtingas rytas, kai socialinė darbuotoja rado Rianą beveik netekusią sąmonės, o Nikį kitame kambaryje niekieno neprižiūrimą, ir buvo paskutinis lašas.

      – Aš pasirūpinsiu, kad būtų išleistas įsakymas dėl vaiko globos, – tūžo atvykėlė. – Tu pavojinga, nes esi agresyvi ir kaip motina visiškai neatsakinga. – Ji bakstelėjo pirštu į miltelių nuo gripo likučius, pastebėtus ant staliuko prie lovos, ir įtariai pauostė. – O šituos nunešiu ištirti, nesitikėk nuslėpti, kokius narkotikus vartoji, – barėsi ir grūmojo ji pusiau be sąmonės gulinčiai Rianai.

      Kai neprašytoji viešnia išėjo iš kambario, Riana vargais negalais pakilo ir išslinko jai iš paskos, tačiau netrukus atsitrenkė į durų staktą, tarytum iš tiesų būtų apdujusi nuo narkotikų, o ne nuo plaučių uždegimo.

      Kai ta moteris pagaliau išsinešdino, pareiškusi, kad netrukus sugrįš su visais dokumentais, leidžiančiais paimti Nikį, Riana vos iš proto neišsikraustė. Skubomis apsirengusi, ji susiruošė pas gydytoją. Verkiant reikėjo antibiotikų ir gydytojo patvirtinimo, kad ji narkotikų nevartoja ir nėra agresyvi. Tik šitaip dar galima buvo išvengti to nelemto įsakymo. Deja, gydytojo ji nepasiekė, nes pėsčiųjų perėjoje ją partrenkė didžiuliu greičiu lėkęs automobilis.

      Atsipeikėjo Riana ligoninėje. Skaudėjo visą kūną, galūnės ir liemuo sutvarstyti, prie rankos prijungta lašelinė, plaučiai degė.

      O Nikio šalia nebuvo.

      Tik