Reifo Makeido sugrįžimas. Nora Roberts

tyrinėjo vienas kitą, vertino taip, kaip moteris ar vyras vertintų įdomų papuošalą parduotuvės vitrinoje. Tada Reifas nukreipė žvilgsnį į droviai besišypsančią trapią neaukštą blondinę baikščiomis akimis.

      – Po perkūnais. – Žybtelėjusi jo šypsena penkiais laipsnis pakėlė kavinės temperatūrą. – Mažoji Kesė Konor.

      – Reifai. Girdėjau, kad sugrįžai. – Išgirdusi, kaip Reifo pakelta nuo kėdės Kesė sukikeno, Regana išrietė antakį. Retai galėdavai išgirsti taip laisvai besijuokiančią Kesę.

      – Graži kaip visada, – pasakė jis ir pabučiavo ją tiesiai į lūpas. – Pasakyk, kad pagaliau išspyrei lauk tą idiotą ir atlaisvinai man kelią.

      Ji šiek tiek atsitraukė nuo jo bijodama liežuvautojų.

      – Dabar turiu du vaikus.

      – Berniuką ir mergytę. Girdėjau. – Jis timptelėjo jos prijuostės dirželį ir šiek tiek susirūpinęs pagalvojo, kad ji netekusi daug svorio. – Vis dar čia dirbi?

      – Taip. Edė virtuvėje.

      – Tuoj nueisiu su ja pasisveikinti. – Draugiškai uždėjęs ranką Kesei ant peties jis atsigręžė į Reganą. – Kas tavo draugė?

      – Oi, atsiprašau. Čia Regana Bišop. Jai priklauso „Praėję laikai“ – antikvariatas ir apdailos parduotuvė už kelių durų nuo čia. Regana, čia Reifas Makeidas.

      – Vienas iš brolių Makeidų. – Ji ištiesė ranką. – Žinia jau pasklido.

      – Neabejoju. – Jis suėmė jos ranką ir palaikė žiūrėdamas į akis. – Antikvariniai daiktai? Koks sutapimas. Aš taip pat tuo domiuosi.

      – Tikrai? – Nenorėdama prarasti orumo ji ištraukė ranką iš jo delno. Iš suspindusių akių pamatė, kad jis ją suprato. – Kuriuo nors konkrečiu laikotarpiu?

      – Devyniolikto amžiaus antrąja puse – viskuo nuo pradžios iki pabaigos. Turiu trijų aukštų namą, maždaug tūkstančio dviejų šimtų kvadratinių pėdų, kurias reikia apstatyti baldais. Kaip manai, ar įstengtum?

      Prireikė daug valios, kad Regana susitvardytų neišsižiojusi iš nuostabos. Jos parduotuvė buvo mėgstama turistų ir miestelėnų, tačiau toks užsakymas tris kartus padidintų įprastas pajamas.

      – Žinoma, įstengčiau.

      – Nusipirkai namą? – pertraukė juos Kesė. – Maniau, kad apsigyvensi ūkyje.

      – Kol kas ten apsistojau. Name negyvensiu. Truputį perstatęs ir sutvarkęs atidarysiu nedidelį viešbutį. Įsigijau senąjį Barlou namą.

      Iš nuostabos Kesė apvertė kavinuką.

      – Barlou namą? Bet jame…

      – Vaidenasi? – Jo akyse suspindo nutrūktgalviškos liepsnelės. – Po galais, tu teisi. Ar galėčiau gauti gabalėlį to pyrago su kava, Kese? Staiga pakilo apetitas.

      Regana išėjo, o Reifas dar pabuvo apie valandą gėrėdamasis iš apsnigtos gatvės atbėgusiais Kesės vaikais. Jis stebėjo, kaip ji tupinėjo aplink juos, kaip išbarė berniuką, kad šis pamiršo užsimauti pirštines, klausėsi didžiaakės mergytės iškilmingo pasakojimo apie šios dienos nuotykius.

      Jam pasidarė šiek tiek liūdna, tačiau kažkaip ir ramu, žiūrint į seną pažįstamą, sodinančią vaikus prie stalo su knygomis ir spalvotomis kreidelėmis.

      Daug kas liko nepakitę per pastarąjį dešimtmetį. Bet daug kas buvo ir kitaip. Jis puikiai žinojo, naujiena apie jo atvykimą tebesklinda telefono linijomis. Tai glostė savimeilę. Norėjo, kad miestas žinotų, jog jis sugrįžo nepabrukęs uodegos, kaip daugelis pranašavo.

      Dabar turėjo pinigų ir ateities planų.

      Barlou namas – jo planų šerdis. Jis netikėjo vaiduokliais, dažniausiai, bet tas namas nedavė ramybės. Dabar jis priklausė jam, kiekvienas senas akmuo, kiekvienas gervuogių krūmas – ir visa kita, kas jame buvo. Jis atgaivins, prikels jį taip, kaip prisikėlė pats. Vieną dieną stovės viršutiniame aukšte prie lango ir žiūrės žemyn į miestą. Įrodys visiems, netgi pats sau, kad yra šio to vertas.

      Reifas paliko po puodeliu dosnių arbatpinigių, bet ne per daug, nenorėdamas trikdyti Kesės. „Ji per laiba, – pamanė jis. – Ir akys budrios.“ Tačiau sėdėdama su Regana atrodė atsipalaidavusi, ne tokia nuvargusi ir trapi.

      „O toji moteris, – mąstė Reifas, – žino savo vertę.“ Ramios akys, ryžtingai atkištas smakras, švelnios rankos. Ji nė nemirktelėjo, kai jis pasiūlė parūpinti baldų viešbutukui. O taip, širdis tikriausiai net pašoko, bet moteris nė nemirktelėjo. Jis gerai pažinojo verslo pasaulį ir negalėjo ja nesižavėti. Laikas parodys, ar ji atlaikys mestą iššūkį.

      O pats geriausias laikas – dabartis.

      – Tas antikvariatas – už dviejų namų?

      – Taip. – Virdama kavą Kesė viena akimi stebėjo vaikus. – Kairėje. Nors nemanau, kad ji jau atidarė.

      Reifas užsimetė striukę ir šyptelėjo.

      – Galiu lažintis, kad atidarė!

      Jis išėjo laukan be kepurės, prasegta striuke. Žingsnius slopino minkštas sniegas. Kaip ir tikėjosi, „Praėjusiuose laikuose“ jau degė šviesos. Užuot iš karto užėjęs, jis apžiūrėjo vitriną, kuri jam pasirodė tinkamai sutvarkyta.

      Įvairiame aukštyje patiestas mėlynas brokatas žėravo kaip tekantis vanduo. Ant vaikiško supamojo krėslo sėdėjo porcelianinė lėlė ryškiomis akimis, prie jos kojų gulėjo dailiai išdėlioti senoviniai žaislai. Paniuręs žalsvas drakonas tupėjo susirangęs ant pjedestalo. Žvilgančios raudonmedžio papuošalų dėžutės stalčiukai buvo ištraukti, iš jų virto spindintys mažmožiai – atrodė, tarsi po juos ką tik būtų naršiusi moters ranka. Ant emaliuotos lentynos stovėjo gražiai išrikiuoti spalvingi kvepalų buteliukai. „Padėk priekyje blizgučių ir jie pritrauks klientus“, – linktelėjęs pagalvojo jis.

      Žengiant vidun suskambo prie durų kabantys varpeliai. Ore tvyrojo cinamono, gvazdikėlių ir obuolių kvapas. Giliai įkvėpęs Reifas suprato, kad kvepia ir pačia Regana Bišop. Jis užuodė lengvą subtilių ir kartu aistringų kvepalų aromatą, kurį pajuto dar užkandinėje.

      Reifas lėtai apsižvalgė. Baldai sustatyti taip, kad viską būtų galima apeiti. Minkštasuolis čia, staliukas ten. Lempos, vazos, dubenys turėjo dvigubą paskirtį – buvo išstatyti parodai ir puošė parduotuvėlę. Ant valgomojo stalo puikavosi porceliano indai ir stiklo dirbiniai, žvakės ir gėlės, tarsi bet kurią akimirką pro duris turėtų įžengti svečiai. Senas „Victrola“ gramofonas stovėjo šalia spintelės, kurioje buvo sudėtos 78 apsisukimų per minutę plokštelės.

      Iš viso parduotuvėje buvo trys kambariai, visi išpuošti ir puikiai sutvarkyti. Niekur nė dulkelės. Reifas sustojo prie virtuvės spintelės su baltais moliniais indais ir melsvai išdažytais uogienių stiklainiais.

      – Graži spintelė, – tarė Regana jam už nugaros.

      – Panašią turime ir mes virtuvėje. – Reifas neatsisuko. Žinojo, kur ji stovi. – Motina joje laikydavo kasdienius indus. Baltus kaip ir šitie. Ir stiklines. Storo stiklo, kad nesudužtų. Vieną tokią kartą metė į mane, kai pasakiau jai kažką šiurkštaus.

      – Pataikė?

      – Ne. Būtų pataikiusi, jei būtų norėjusi. – Jis atsigręžė ir apdovanojo ją žavia šypsena. – Buvo velniškai taikli. Ką tu veiki šioje dykynėje, Regana Bišop?

      – Pardavinėju prekes, Reifai Makeidai.

      – Tavo prekės visai neprastos. Kiek norėtum