Raudono batelio istorija. Shirley Jump

o ne į saldainius. Skrandis protestuodamas sugurgė. Reikėjo papusryčiauti. Bet ir dėmesio sutelkimas į Keilebą Luisą buvo toks pat pavojingas, kaip tūkstančiai kalorijų tame krepšyje.

      Savo mėlynų akių žvilgsnį jis nukreipė į jos veidą. Keilebas mokėjo į žmones žvelgti taip, kad atrodė, jog tas žvilgsnis mato kiaurai, nuo jo taip sunku ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, tai, kad Saros kūnas atsakė į jo šypseną ir ją išdavė. Ji matė, kad moterys taip paskęsta jo veide, šypsenoje, kad joms pinasi kojos, kai nori prie jo priartėti. Nenuostabu. Būdama taip arti Keilebo Luiso, ji suprato tikrąją jo žvilgsnio galią. Beveik… hipnotizuojančią.

      Sara atsikrenkštė.

      – Informacijos? Apie ką?

      – Norėjau paklausti, ar jūs… – Jis kiek patylėjo ir pasilenkė į priekį. – Kas tai?

      – Kas? – Ji pasisuko ir pasekė jo žvilgsnį. Tiesiai virš knygų ant jos darbo stalo, už kavos puodelio, kurį jį naudojo kaip pieštukinę, prie nepraplėšto avižų ir medaus skonio batonėlio, kurį ji saugojo užkandžiui, tiesiai prie…

      Paieškos lankstinuko.

      Ji siektelėjo, norėdama jį paslėpti, bet Keilebas buvo greitesnis ir pagriebė jį pirmas.

      – Hm. Įdomu.

      – Tai niekis. – Sara norėjo atimti lapą, bet Keilebas išsilenkė. – Atiduokit.

      – Ieškoma: Vienas batas, – skaitė jis. – Raudonas aukštakulnis. Vienetinio dizaino. Bus atlyginta. – Jis kilstelėjo antakį. – Pametėte batą?

      Sara čiupo popierių jam iš rankos ir pakišo jį po senų žurnalų šūsnimi ant stalo. Prie kaimyninio stalo kikeno Pedras.

      – Maniau, norite pasikalbėti apie savo įmonę.

      Jis atsilošė kėdėje sukryžiuodamas rankas ant krūtinės.

      – Jis atrodo kaip Frederiko K. Girdėjau gandus, kad jis pristato avalynės kolekciją. Ar tai – naujojo sezono prototipas? Tai, ką jis planuoja pademonstruoti per Mados savaitę?

      Sarą apėmė prasta nuojauta, bet ji tuoj suprato, kad dizainerio parašas buvo aiškiai matomas nuotraukoje, kurią panaudojo Pedras. Jis tikriausiai ją gavo iš Meno skyriaus serveryje buvusių bandomosios fotosesijos nuotraukų. Toks žmogus kaip Keilebas, kuris gyvenimui užsidirbo šioje industrijoje, tą logotipą atpažintų tučtuojau ir iš karto užsimanytų informacijos apie konkurentus.

      – Galbūt.

      – Ar jūs pametėte jį?

      Jo žvilgsnis vėrė kiaurai. Bet jam nepavyks jos įbauginti. Jo balse girdimas smerkimas – irgi.

      – Kas jums darbo?

      – Ak, nieko. – Jis saldžiai nusišypsojo. – Bet jūs turėtumėte susirūpinti, jei norite surasti tą batą.

      Įtarimai, kilę anksčiau, sprogo visa galia. Tik dabar Sara suprato, kad tai jis dėvėjo mėlyną dryžuotą kostiumą. Kaip ir tas vyras, kurį ji matė sustojantį ryte. Ar jis ir buvo tas vyras? Ar jis rado ir pasiėmė batelį?

      Kokia tikimybė? Ir, be to, jis juk būtų jai tuoj pat pasakęs, ar ne? Bet, atsižvelgiant į jų istoriją, tikimybė, kad jis viską išklotų, – labai maža. Pasaulyje labai daug vyrų, dėvinčių mėlynus dryžuotus kostiumus.

      Bet ne tiek daug tokių, kurie domėtųsi Frederiko K aukštakulniais.

      – Ką turite omenyje, jeigu noriu rasti tą batelį? – paklausė ji.

      Jo pirštai šoko ant kėdės ranktūrio, o veido bruožus nušvietė ta velniška šypsena. Šypsena, sakanti: Žinau kai ką, ko nežinai tu.

      – Galbūt aš žinau, kur jis.

      Sarą užplūdo palengvėjimas, kurį labai greitai pakeitė suvokimas, kad ji kalbasi su Keilebu Luisu. Šis vyras visa širdimi jos nekenčia. Jo komentarai apie batelį gali būti tik triukas. Būdas atsilyginti jai už visus tuos straipsnius.

      – Turite grąžinti batelį. Tai – asmeninė nuosavybė.

      Jis vėl apdovanojo ją ta šypsena, bet pernelyg greitai surimtėjo, kad galima būtų įskaityti jos prasmę. Gundantis šokolado aromatas iš krepšio kuteno Sarai nosį, lyg sakytų: Pasitikėk juo. Su juo viskas gerai. Jis atėjo su šokoladu.

      – Ar bus atlygis? – paklausė Keilebas.

      – Pone Luisai, jei turite tą batelį…

      – Galbūt turiu. Galbūt ne. Šiaip ar taip, neprisipažinsiu nieko, nes, dievaži, jūs puikiai sugebate apkaltinti mane, prieš patikrinusi visus faktus.

      Jis nuleido ranką per kėdės atkaltę, jausdamasis toks atsipalaidavęs, lyg būtų savo kabinete.

      – Kodėl gi jums neužsukus į mano kabinetą, sakykim, antrą valandą, ir galėsime aptarti… rasti kokį nors kompromisą.

      Jis apdovanojo ją dar viena šypsena – tokia pat, kuri neabejotinai sužavėjo pusę moteriškosios lyties Niujorko populiacijos, – ir išėjo. Palikęs Sarą padėtyje, kurioje su Keilebu Luisu atsidūrusi ji dar nebuvo.

      Nekontroliuojamoje.

      Keilebas turėtų džiaugtis, kad iš visų žmonių sena jo priešė žurnalistė buvo ta, kuri pametė Frederiko K batelį. Jis galėtų tai pavadinti lemtingu kerštu už tai, kad ji prirašė šitiek straipsnių apie jo asmeninį gyvenimą.

      Sara Grifin sukūrė jo įvaizdį – juo tikėjo beveik visi – kaip lėkšto širdžių ėdiko. Tokio, kuriam labiau rūpėjo blondinė, kabanti jam ant rankos, nei esmė.

      Ji nežinojo tiesos – niekas nežinojo, – kodėl jis leido naktis tame beprotiškame naktinių klubų pasaulyje. Kodėl pasirinko užmiršti savo klaidas keisdamas moteris kaip kojines.

      Kai kiek anksčiau užėjo į žurnalų biurą, neplanavo kalbėtis su jokiais žurnalistais, dirbančiais paskalų žurnalui. Ypač su Sara Grifin. Ne dėl to, kad nemėgtų jos, – beveik jos nepažinojo – ar nemanė, kad ji žavi,– nes ji buvo graži, net labai, – labiau dėl to, kad norėjo išvengti žmogaus, nupiešusio tokį jo paveikslą.

      Jis matė Sarą Grifin daugybę kartų klubuose, kuriuose dažnai lankėsi, restoranuose, kuriuose vakarieniavo. Ji vengė dėmesio, kurį gaudavo jis, niekada neišlįsdavo iš žurnalistės kailio, kad išgertų kokteilį ar pasisuktų šokių aikštelėje. Vis dėlto jis pastebėjo tylią aplinką stebinčią moterį. Jos didelės žalios akys matė viską, ką jis darė ir sakė, o jos nuodingas rašiklis viską išpildavo kito numerio puslapiuose. Jis dažnai stebėdavosi, kuo remdamasi ji vertino jį, bet viskas, ką jam reikėjo padaryti, tai atsiversti praėjusį numerį, kad suprastų.

      Jei tai būtų kita diena ir kitos aplinkybės, tokia moteris kaip Sara jį suintriguotų. Jos liekną figūrą puošė linkiai, sakantys, kad ji mėgo maistą ir neleido dienų bergždžiai laikydamasi dietų. Jos rudi plaukai kaip užuolaida dengė nugarą, o kelios palaidos garbanėlės apsupo akinių rėmelius. Matyti, kad ji pati nevertino savo natūralaus grožio. Bet Keilebui, pažįstančiam pernelyg daug netikrų moterų, natūrali Saros išvaizda buvo kaip gaivaus vėjo gūsis. Intriguojanti.

      Išskyrus tai, kad ji parašė pusę istorijų, kuriose jis buvo tikras šėtonas, – ji buvo moteris, su kuria jis galėtų susitikinėti. Vis dėlto argi jis nepasimokė iš sudužusios savo motinos širdies, kad žurnalistai gali akimirksniu viską apsukti dėl nemirtingos antraštės?

      Bet, jam einant per žurnalistų sausakimšą kabinetą, jis suprato, kad palenkti Sarą Grifin į savo pusę būtų naudinga. Jei jis galėtų įtikinti ją parašyti straipsnį apie LL Dizainą, galbūt ji pamatytų kitą jo ir jo įmonės pusę. O tuo metu, jis tikėjosi, kad galės įkalbėti ją