Pažadėk, kad grįši. Tess Gerritsen

mergiotės. Tačiau ši buvo kitokia. Dūmų spalvos akys, valingas smakras, maža plokščia nosytė, nusėta vos pastebimomis strazdanomis. Moters lūpos, jei pasitaikytų tinkama proga, atrodė sukurtos bučiniams. Nesusimąstydamas Gajus paklausė:

      – Kaip ilgai jūs būsite Bankoke?

      – Praleidau čia jau dvi dienas. Rytoj išvykstu.

      „Po šimts", – pagalvojo Gajus.

      – Į Saigoną.

      Iš nuostabos jis net išsižiojo.

      – Į Saigoną?

      – Arba Ho Či Miną. Kad ir kaip jį šiais laikais vadintų.

      – Čia tai bent sutapimas, – tyliai tarė Gajus.

      – Koks?

      – Po poros dienų pats keliausiu į Saigoną.

      – Tikrai? – Moteris pažvelgė į jo portfelį, ant kurio buvo įspaustas užrašas „JAV kariuomenės ID laboratorija". – Valstybiniai reikalai?

      Gajus linktelėjo.

      – O jūs ko skrendate?

      Ji žvelgė tiesiai priešais save.

      – Šeimos reikalais.

      – Aha, – burbtelėjo Gajus, svarstydamas, į kokius velniškus reikalus bus įsipainiojusi jos šeima. – Kada nors lankėtės Saigone?

      – Kartą. Bet man tuomet buvo vos dešimt metų.

      – Tėvas ten dirbo?

      – Panašiai. – Moteris vis dar žvelgė kažkur į tolį. – Mažai prisimenu apie miestą. Dulkėta, karšta, daug automobilių. Nuolatinės spūstys. Ir daug dailių moterų.

      – Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Automobilių labai sumažėjo.

      – O dailių moterų?

      Gajus nusikvatojo.

      – O, jos niekur nedingo. Taip pat karštis ir dulkės. Tačiau visa kita pasikeitė.

      Kurį laiką jis tylėjo. Tada, lyg būtų šovusi netikėta mintis, pridūrė:

      – Jei ten užtruktumėte, galėčiau aprodyti miestą.

      Ji dvejojo, akivaizdžiai suviliota jo pasiūlymo. „Nagi, nagi, sutik", – ragino mintyse Gajus. Tada pažvelgė į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ir pastebėjo, kaip Puapongas išsišiepė ir klastingai jam mirktelėjo.

      Gajus vylėsi, kad moteris to nepamatė.

      Tačiau Vilė kuo puikiausiai matė Puapongo mirktelėjimą bei šypsnį ir išsyk suvokė jų potekstę. „Štai ir vėl prasideda, – pavargusi pamanė ji. – Dabar jis paklaus, ar norėčiau kartu pavakarieniauti, aš pasakysiu, kad negaliu, tada jis paklaus, o gal noriu išgerti. Aš nusileisiu ir sutiksiu, nes jis sumautai žavus vyras…"

      – Paklausykite, šįvakar aš laisvas, – tarė vyras. – Gal norite kartu pavakarieniauti?

      – Negaliu, – atsakė Vilė, mąstydama apie tai, kas sukūrė šį įgrisusį pokalbio modelį ir kaip būtų įmanoma iš jo ištrūkti.

      – Tai gal išgerkime kartu? – vyriškis kreivai šyptelėjo ir Vilė pasijuto svirduliuojanti ant aukštos uolos krašto. Juokingiausia, kad iš tiesų vyras net nebuvo gražuolis. Nosis kreivoka, tarsi būtų susilaužęs, o paskui nepasivarginęs tinkamai atitiesinti. Plaukai prašėsi kirpėjo rankos arba bent šukų. Vilė spėjo, kad jam apie keturiasdešimt, nors amžių išdavė nebent akys, kurių kampučiuose buvo giliai įsirėžusios juoko raukšlelės. Ne, jai yra tekę sutikti daug patrauklesnių vyriškių. Vyrų, kurie galėjo pasiūlyti daugiau nei prakaituotas vienos nakties nuotykis užsienio viešbutyje.

      Tai kodėl šis vyras taip traukia?

      – Tik vieną gėrimą, – pakartojo jis.

      – Dėkui, – atsakė Vilė, – bet negaliu.

      Jos palengvėjimui, vyras nebespaudė. Linktelėjo, atsilošė ir nusisuko į langą. Pirštais barbeno į portfelį. Beprasmis ritmas varė Vilę iš proto. Ji bandė nekreipti dėmesio, kaip kad jis ignoravo ją, bet nesisekė. Vyras buvo pernelyg pastebimas.

      Kai jie pasiekė „Rytų" viešbutį, Vilė buvo pasiruošusi liuoktelėti iš automobilio. Beveik taip ir padarė.

      – Dėkui, kad pavežėte, – tarė Vilė ir užtrenkė duris.

      – Ei, palaukite! – pro atvirą langą šūktelėjo vyras. – Taip ir neišgirdau jūsų vardo!

      – Vilė.

      – O pavardę turite?

      Lipdama viešbučio laiptais Vilė grįžtelėjo.

      – Meitlend, – pasakė per petį.

      – Dar pasimatysime, Vile Meitlend! – riktelėjo vyras.

      „Nemanau", – pamanė ji. Tačiau pasiekusi vestibiulio duris nesusilaikė ir žvilgtelėjo atgal. Automobilis jau suko už kampo. Vilė susigriebė nė nežinanti to vyro vardo.

***

      Sėdėdamas ant lovos „Laisvės" viešbutyje Gajus svarstė, kas jį sugundė apsigyventi tokioje lindynėje. Turbūt nostalgija. Ir mažas valstybės tarnautojo atlyginimas. Po karo keliaudamas į Bankoką visuomet apsistodavo čia ir niekad netroško pokyčių. Iki dabar. Taip, šioje vietoje buvo susikaupę daug prisiminimų. Gajus niekad nepamirš tų karštų, geidulingų 1973-iųjų naktų. Jis buvo išsiųstas poilsio dvidešimtmetis kareivis, ji – trisdešimtmetė kariuomenės slaugė. Darlena. Taip, toks buvo jos vardas. Paskutinį sykį, kai ją matė, Darlena rūkė kaip kaminas, turėjo tris vaikus ir apie penkiasdešimt svarų antsvorio. Gaila. Moteris, kaip ir viešbutis, neabejotinai nusirito žemyn.

      „Galbūt ir aš", – pavargęs pamanė Gajus, pro purviną langą stebeilydamasis į Bankoko gatvę. Kadaise taip mylėjo šį miestą: ištisas dienas klaidžiodavo po turgus, kur ryškios spalvos net rėžė akį, naktimis vaikštinėdavo po Pat Pongo gatveles, kur niekad netildavo muzika ir merginų balsai. Tomis dienomis Gajui niekas nekliuvo – nei triukšmas, nei karštis, nei kvapai. Netgi kulkos. Jautėsi nepažeidžiamas, nemirtingas. Kulka visuomet pataikydavo į ką nors kitą, kas nors kitas būdavo parsiunčiamas namo karste. Jei būtum galvojęs kitaip, jei per daug ir per ilgai būtum nerimavęs dėl savo mirtingumo – iš tavęs būtų išėjęs prastas kareivis.

      Galiausiai jis toks ir tapo.

      Gajų vis dar stebino, kad jis išgyveno. Niekaip nepajėgė suvokti paprasto fakto, jog grįžo gyvas. Ypač prisimindamas visus kitus vyrus, pakilusius transportiniu lėktuvu iš Da Nango. Tai buvo jų bilietas namo, stebuklinga paukštė, turėjusi visus parskraidinti iš tos beprotybės.

      Gajus tebeturėjo randus, likusius po lėktuvo sudužimo. Jį vis dar kamavo paniška skrydžių baimė.

      Neleido sau galvoti apie būsimą skrydį į Saigoną. Deja, darbas vertė keliauti oru, tai tik dar vienas skrydis, kurio Gajus negali išvengti.

      Atsegęs portfelį jis išsitraukė šūsnį aplankų ir pasidėjo ant lovos, ketindamas perskaityti. Pirmoji atsiversta byla – viena iš tuzino, atsivežtų iš Honolulu. Kiekvienoje buvo vardas, laipsnis, serijinis numeris, nuotrauka ir išsamiai – kuo išsamiau – aprašytos dingimo aplinkybės. Dabar žvelgė į karinio jūrų laivyno lakūno, vyresniojo leitenanto Judžino Stodardo bylą: paskutinį sykį jį matė už keturiasdešimt mylių nuo Hanojaus katapultuojantis iš sugadinto bombonešio. Byloje buvo įsegta dantų diagrama ir sena rentgeno nuotrauka su ataskaita apie paauglystėje patirtą rankos lūžį. Trūko tik žinių apie neesminius dalykus – žmoną, vaikus, neatsakytus klausimus.

      Visuomet kildavo klausimų, kai kareivis dingdavo vykdydamas užduotį.

      Gajus