Paveldėti su sąlyga. Lynne Graham

sutikęs Gladisės Stiuart. Bet jo velionis tėvas kartą ją apibūdino kaip piktavalę aukso ištroškusią žiežulą. Be abejo, nesibaigianti jos neapykanta visus tuos metus kėlė nerimą jo tėvams, Aristidui ir Virdžinijai. Lisandras manė, kad tai tik perdėtas įtėvių sąžiningumas. Galiausiai, kokia čia bėda? Jo tėvas tik nutraukė sužadėtuves su Gladisės dukra Keite ir vedė Virdžiniją. Taip jau kartais nutinka, ir normalūs žmonės nepaverčia to viso gyvenimo nelaime.

      Po keturiasdešimt aštuonių valandų Lisandro sraigtasparnis nusileido Madrigalo dvare. Kaip visada, jis keliavo ne vienas. Kartu atskrido būrelis rūpestingų darbuotojų ir naujausia lovos partnerė Anička – rusų kilmės blondinė, papuošusi bent du to mėnesio aukštos klasės madų žurnalų viršelius.

      – Kokie gražūs rūmai, – netikėtai svajingu balsu tarė viena padėjėja.

      Didžiulius plačiai išsidriekusius šviesių plytų rūmus puošė dvipusiai švieslangiai ir fantastiška stogo linija: tai buvo puošnių kaminų, frontonų ir bokštelių miškas. Lisandras nebuvo sužavėtas. Istorija jo niekad nedomino, o apgriuvęs, netvarkingų sodų apsuptas pastatas neatitiko jo polinkio prie tvarkos ir drausmės. Jei šitiek trūkumų matyti iš pirmo žvilgsnio, čia greičiausiai bus tik ledkalnio viršūnė, – niūriai mąstė Lisandras, tvirčiau sučiaupdamas juslias lūpas. Greitai atlikti remontą bus tikras išbandymas.

      – Jis griūva, – nepatenkinta burbtelėjo Anička valydamasi nuo delnų rūdis, prilipusias jai neatsargiai atsirėmus į geležinę baliustradą ant akmeninio tilto per griovį.

      Užgriozdintame akmeniniame prieangyje viduramžiškos vinimis sutvirtintos ąžuolinės durys buvo praviros. Lisandras kritiškai nužvelgė sienas, kurias verkiant reikėjo perdažyti, stambiai išraižytas niūrias plokštes ir nušiurusius Viktorijos stilių imituojančius baldus. Tai lindynė, tikra dvidešimt keturių karatų prabos lindynė, atsidūrusi prie sunykimo ribos. Bet, nepaisant kainos, jis privalo ją nupirkti. Nors ir milijardierius, Lisandras buvo kritiško proto verslininkas. Iškilusi perspektyva buvo didžiausias iššūkis žmogui, kuris jausmų niekada nelaikė svarbesniais už praktiškumą.

      Advokatas Mortonas pasveikino Lisandrą didžiojoje salėje, pasiūlė palydai palaukti ir palydėjo turtuolį į išblukusią svetainę, kurioje baldai niūksojo apgaubti apdangalais nuo dulkių.

      – Deja, ponios Stiuart anūkė Ofelija užtruko, bet tuojau turėtų atvykti, – apgailestaudamas atsiprašė pusamžis vyras.

      Kaip tik tuo metu Ofelija kieme nuspaudė seno apdaužyto Land Roverio stabdžius. Ji vėlavo ir dėl to niršo, nes buvo pranešusi advokatui, kad jau turi šiai popietei planų, bet jis nekreipė į tai dėmesio. Pasak seno posakio, pinigai gali viską, ir graikų milijardierius buvo aiškiai svarbesnis nei ji.

      Toks požiūris Ofeliją siutino, nes praėjo vos savaitė po senelės laidotuvių ir kiekvieną laisvą akimirką atimdavo kalnas su netektimi susijusių reikalų. Ji tikrai buvo tokia užimta, kad net teko asmeniškai nuvežti augalus geriausiam savo klientui, kuris dukart ieškojo jos aptvertajame sode ir nerado. Negana to, netikėtą naujieną, kad Lisandras Metaksis taip pat dalyvaus skaitant testamentą, advokatas pranešė vos vakar.

      Skubiai eidama pro virtuvę Ofelija pagalvojo, kaip beprasmiška buvo atitempti Lisandrą Metaksį į Madrigalo dvarą. Vis dėlto dėl kokios priežasties jos senelė turėjo nekenčiamą giminaitį įtraukti į testamentą? Iš pradžių nepatikėjusi pribloškiamu Donaldo Mortono pranešimu, Ofelija padarė nesmagią išvadą, kad Metaksio įtraukimas į testamentą galėtų reikšti tik tai, kad palikdama šį pasaulį jos senelė kerštavo. Bet nieko konkretaus Ofelija nenujautė.

      Ji pripažino, kad Lisandras Metaksis būtų labai tikėtinas Madrigalo dvaro pirkėjas ir naujasis savininkas. Ji net pripažino, kad tai būtų geriausia lemtis, kokia galėtų ištikti šį senovinį turtą, nes tikrai reikėjo žmogaus, galinčio jo išlaikymui turėti maišus pinigų. Vis dėlto būtų daug mieliau nesusitikusi su Lisandru, nes negalėjo pamiršti, kad jo tėvas sužlugdė jos motinos, o kartu ir jųdviejų su seserimi, gyvenimą. Aristidas buvo plevėsa. Turtingas, išlepintas ir savanaudis mergišius, niekad nepagalvojęs, kokią žalą daro kitiems. O jei tikėti įvairiais atsiliepimais, Lisandras Metaksis buvo daug blogesnis nei jo velionis tėvas, nors, visuomenei išlaisvėjus, jam paprasčiau gyventi savo niekingą gyvenimą. Jis – pirmasis Metaksis, peržengęs Madrigalo slenkstį per daugiau nei trisdešimt metų.

      Sutrikusių žmonių grupelė laukė didžiojoje salėje: trys vyrai ir moteris dalykiniais kostiumais. Kita moteris buvo nepaprastai miela blondinė, vilkinti trumpa gelsvai žalsva suknele. Ji demonstravo savo itin ilgas kojas ir it karalienė mėgavosi susižavėjusių vyriškių alpuliu.

      – Laba diena, – praeidama pasisveikino Ofelija.

      Prie svetainės durų Ofelija giliai įkvėpė. Kažkur galugerklyje jai ėmė pašėlusiai tvinkčioti.

      Donaldas Mortonas, šeimos advokatas, nedelsdamas pristatė:

      – Ponas Metaksis… čia Ofelija Karter.

      – Pone Metaksi… – Ofelijos atsakas buvo nenatūralus. Ją sustingdė stulbinamai tamsios, bronza tviskančios akys. Nors laikraščiuose buvo mačiusi nuotraukų, neįsivaizdavo jo ūgio. Jis buvo beveik dviejų metrų ir mažai kuo priminė žemą, kresną savo tėvą. Jai užėmė kvapą. Lisandras buvo pritrenkiamai žavus, juodais trumpais plaukais ir liesų griežtokų veido bruožų, kuriuos pabrėžė skvarbus gilių tamsių akių žvilgsnis. Jo vyriškų lūpų tobulumą išryškino blankus, tamsiai mėlynas, šiurkštus šešėlis. Net ji pajuto atvirą ir jusliai jaudinantį jo patrauklumą, ir tai sukrėtė, nes vyrai paprastai jos taip neveikdavo.

      – Panele Karter.

      Tamsios Lisandro akys susiaurėjo – jį viliojo kažkas, ko negalėjo aiškiai apibūdinti. Ji buvo smulkutė, su vešliais viršugalvyje surištais šviesiais it saulė plaukais. Gražiame širdies formos veide spindėjo mėlynos ir skaidrios kaip krištolas akys. Iš pradžių jis nepastebėjo, jog ji apsitaisiusi kaip valkata: blizgiu nusidėvėjusiu švarku, džinsais, sukištais į purvinus batus, nes kai nusimetė švarką, po marškiniais išryškėjo stebėtinai apvalios formos virš ir žemiau laibo liemens. Jis nusprendė, kad ji patraukli, iš tiesų patraukli, ir skausmingai intensyvus jo kūno atsakas kiek išgąsdino jį netikėtu staigumu.

      Pastebėjus, kad Lisandro Metaksio žvilgsnis prikaustytas prie jos iškilių krūtų, Ofeliją užplūdo raudonis, ji kilstelėjo smakrą ir piktai sušnabždėjo:

      – Kur nukreiptas tas įžūlus žvilgsnis?

      Lisandras neprisiminė nė karto, kad moteris taip priešiškai reaguotų į jo dėmesį, ypač tokia smulkutė. Tai jį pralinksmino ir jis pagalvojo, kad galėtų pakelti ją viena ranka. Kažin ar jos įžūlumas apgalvotas, siekiant sužadinti susidomėjimą?

      – Gal į batus… – lėtai ir tyliai sumurmėjo Lisandras.

      Nuo neapibūdinamų sodrios tarties pustonių Ofelijai pašiurpo oda. Ji įsmeigė žvilgsnį į tarp tankių blakstienų spindinčias bronzines akis, kurios it seisminės žemės drebėjimo bangos krėtė jos šaltakraujiškumą. Jai džiūvo burna, širdis daužėsi lyg narvelyje besiblaškanti įkalinta paukštė.

      – Man patinka auliniai batai, – tingiai sumurkė Lisandras, tuo metu advokatas žvelgė į juos vis labiau glumdamas. – Su kulnais. Bet ne purvini ir ne guminiai.

      Šelmiškai deranti pajuoka bei dviprasmybė siutino ir trikdė Ofeliją, ji nežinojo, kaip elgtis. Veidas įkaito tiek, kad būtų galima kepti kiaušinius. Pagaliau Ofelija atplėšė nuo jo akis ir sustingusia nugara krito ant kėdės, nutarusi į jį nebežiūrėti ir nereaguoti.

      – Pradėkime, – paragino Lisandras advokatą.

      Ofelija vylėsi, kad tai, kas testamente rašoma apie Lisandrą Metaksį, pakirs beribį jo pasitikėjimą