Netikėtas pasiūlymas. Lori Foster

ant kaktos, o žalios akys įdėmiai tyrinėjo jos veido bruožus.

      Olivija nusišypsojo.

      – Aišku, kad turiu planą. Labai rimtą planą. Jei nori, galiu tau jį pateikti.

      Ji labai nustebo, kai Tonis pasigavo vieną iš minioje besisukiojančių padavėjų.

      – Mudu su panele Anderson būsime vidiniame kabinete. Prašom atnešti užkandžių bei gėrimų – tik nealkoholinių – ir pasirūpinti, kad mūsų niekas netrukdytų, nebent būtinai prireiktų.

      Padavėja linktelėjo, paėmė tuščias jų taures ir nuėjo. Olivijos nervų galūnėlės ėmė dilgčioti. „Jis duos man, ko noriu." Ji to nesitikėjo, nesitikėjo, kad Tonis šįvakar norės aptarti verslo reikalus, vis dėlto…

      Tonis suėmė ją už parankės ir nuvinguriavo per minią. Keletas žmonių tai pastebėjo, bet Olivija nekreipė į juos dėmesio. Tonis tik linktelėdavo tiems, kurie pernelyg įsispoksodavo – buvo prie to įpratęs. Tai, kad jo nepažįstantys žmonės nuolat skleidžia gandus, tapo kasdienybe. Juk, šiaip ar taip, Tonis į aukštumas prasimušęs vietinis vaikinas, o aplinkui visad atsiranda landūnų, besitikinčių iškapstyti ką nors nešvaraus. Bet jie buvo Tonio gimtajame Viloubruke, Indianoje, o čia jį pažįstantieji į gandus nekreipė dėmesio.

      Olivija mintyse repetavo kalbą, kartojosi, ką sakys, kaip įtikins Tonį, kad mąsto teisingai. Buvo panirusi į svarstymus, ar bendradarbiaudama su juo galėtų greičiau pasiekti savąjį penkmečio tikslą, kai Tonis truktelėjo ją į blausiai apšviestą kambarį, kvepiantį brangia oda ir pačiu Toniu. O tai – bent Olivijai – buvo gryno jaudulio kvapas. Šiame kambaryje gali įvykti lūžis, kurio ji taip laukė. Visa, ką turėjo, visa, ką kada nors turės – tai verslas. Jam atidavė visas jėgas ir gavo mainais tai, ko tikėjosi. Stebėti besiplečiantį verslą jai buvo beveik tas pat, kaip gyventi gyvenimą, kokio išties troško. Beveik.

      Tonis uždarė duris ir atsirėmė į jas. Keista, bet iki šio vakaro nebuvo pastebėjęs, kokia miela gali būti Olivija Anderson, kai yra susijaudinusi, kai šypsosi… Savaime suprantama, jis ištyrinėjo ir įvertino kiekvieną bruožą atskirai. Bet niekada anksčiau nesudėjo jų visų draugėn, nepažvelgė kaip į visumą ir nesuprato, kokia iš tiesų gundanti šios moters išvaizda.

      Šįvakar švelnius tamsiai rudus plaukus ji buvo susisukusi į elegantišką kuodą, bet Tonis žinojo, kad jos plaukai kone tiesūs ir siekia pečius. Ji visad atrodė elegantiška. Buvo stilingesnė ir madingesnė už bet kurią kitą Tonio pažįstamą moterį. Ir nesvarbu, kad jos akys tamsiai rudos, o ne žalios kaip jo. Jam patiko jos akys. Jose aiškiai atsispindėjo jausmai, stiprus charakteris ir aistra. Aistra darbui.

      Tonis pasitraukė nuo durų ir spragtelėjęs įjungė vienintelį šviestuvą, kuris paskleidė didžiuliame kambaryje blausų spindesį. Elgėsi bailiai, bet pageidavo, kad apšvietimas liktų neryškus – pateikdamas Olivijai savo pasiūlymą norėjo prisidengti šešėliais. Jis staiga paklausė:

      – Ar buvai kada ištekėjusi, Olivija?

      Klausimas ją apstulbino, bet, laimei, neįžeidė. Olivija papurtė galvą.

      – Ne. Ir artimiausioje ateityje tokios sąjungos sudaryti neplanuoju.

      – Sąjungos? – Tonis susivokė besišypsantis. Olivija į viską žvelgė labai keistai, lyg tai būtų koks nors verslo sandoris.

      Ji gūžtelėjo pečiais ir apsidairiusi klestelėjo ant vienos iš dviejų vienodų kėdžių, sustatytų greta masyvaus Tonio darbo stalo.

      – Darbas yra mano gyvenimas. Pageidaučiau, kad taip ir liktų.

      Tonis lėtai prisėdo ant kėdės priešais ją ir susimąstęs patrynė smakrą. Nors būtent tokio atsakymo ir tikėjosi, – net laukė, – vis tiek sunerimo. Neteisinga, kad tokiomis savybėmis pasižyminti, tokia protinga ir stipri moteris kaip Olivija visą gyvenimą nugyventų viena.

      – Kiek tau metų?

      Ji sumirksėjo, bet gana noriai atsakė:

      – Dvidešimt šešeri. Tiesą sakant, mano penkmečio planas sudarytas tik praėjusiais metais. Sulaukusi trisdešimties tikiuosi būti sukūrusi rimtą verslą, turėti dar bent tris parduotuves.

      Tonis numojo į tai ranka.

      – Nepalieki vietos vyrui, vaikams ar kokiems kitiems asmeniniams tikslams.

      Dabar jau Olivija susiraukė ir nepatikliai dėbtelėjo. Tonis suprato turįs truputį atleisti vadeles, palikti jai daugiau erdvės. Bėda ta, kad jis nebuvo kantrus. Kai ko nors įsigeisdavo, norėdavo gauti tuojau pat.

      Šiuo metu norėjo vaiko.

      Tonis pamėgino suimti Olivijos ranką, bet ji staigiai ją atitraukė, o paskui susigėdo tokio elgesio.

      – Nesuprantu, kam tie asmeniniai klausimai. Maniau, kad esi patenkintas mūsų verslo reikalais…

      – Daugiau nei patenkintas. Tavo verslas labai pelningas, o dvi atidarytos parduotuvės jau atnešė mano viešbučiams naudos. Nematau kliūčių atidaryti daugiau parduotuvių.

      Olivija garsiai iškvėpė ir apdovanojo jį nuostabia šypsena.

      – Ačiū. Savaime suprantama, tai ir tikėjausi išgirsti. Bet turiu prisipažinti, kad visais tais asmeniniais reikalais mane sutrikdei. Žinau, labai svarbu suprasti savo partnerius, įsitikinti, jog jie staiga nepakeis prioritetų ir neapleis verslo. Jeigu nerimavai dėl to, galiu užtikrinti…

      – Norėčiau turėti vaiką.

      Išgirdusi tokį pareiškimą, ištartą laiku, o gal ir ne visai, Olivija išsižiojo ir kilstelėjo antakius. Gražiosios lūpos, putlios ir minkštos, prasivėrė. Tonis matė liežuvį – rožinį, drėgną ir… Jos oda irgi buvo graži, o tai, aišku, pranašumas, kaip ir puiki sveikata bei neįtikėtinas sumanumas.

      Olivija atsikrenkštė, tyliai nervingai susijuokė ir pratarė:

      – Manyčiau, kad tai anatomiškai neįmanoma.

      – Įmanoma, jei rasiu tinkamą moterį kūdikiui išnešioti.

      Ji atsilošė į kėdės atkaltę, įsikibo ranktūrių ir vėl išsižiojo. Tą akimirką Tonis liepė sau nebežiopsoti į jos lūpas.

      Beldimas į duris išgelbėjo jį nuo būtinybės dar ką nors sakyti. Tonis palaukė, kol padavėja išėjo, tyliai užvėrė paskui ją duris ir tik tada atsisukęs vėl pažvelgė Olivijai į akis. Ji vis dar atrodė apstulbusi.

      – Kone girdžiu, kaip veikia tavo smegenys, Olivija, ir pirmiausia noriu patikinti, kad tai niekaip nesusiję su tavo verslu. Šiaip ar taip, turėsi trečiąją parduotuvę. Pirmadienį ryte pasirašysiu dokumentus ir pasirūpinsiu, kad kurjeris juos pristatytų.

      Olivija dukart išsižiojo prieš išspausdama:

      – Ačiū.

      Tonis pripylė taurę sodos vandens ir padavė jai.

      – Vis dėlto norėčiau su tavimi aptarti kai ką kita.

      – Tiek jau supratau.

      Jis šyptelėjo, išgirdęs sausą balso toną.

      – Kaip sakiau, noriu vaiko. Turiu puikių darbuotojų, kurie jau gali tvarkyti kasdienius mano verslo reikalus, taigi man nebereikia skirti tam tiek daug laiko. Galiu kuo puikiausiai leisti sau auginti vaiką ir suteikti jam visas įmanomas privilegijas, bet ne tiek, kad jis išleptų ar nesuprastų darbo vertės. Labai rū pin siuosi, kad vaikutis augdamas perimtų tinkamas elgesio normas, tvirtus įsitikinimus ir…

      Olivija pasilenkė į priekį ir palietė jo ranką. Prisilietimas Toniui patiko, pajuto jį visu kūnu iki pat pilvo ir iškart prakeikė save už tai, kad reaguoja taip, kaip yra sau uždraudęs. Laimei, Olivija, regis, nepastebėjo jį užklupusių bėdų.

      – Nė neabejoju, kad būtum