Nakties šokis. Nora Roberts

ji du kartus lėtai apsisuko. Uolėtas šlaitas buvo apaugęs medžiais. Ant šakų dar tik brinko pumpurai, bet po kelių savaičių išsprogs ir užklos mišką sodriai žalios spalvos apklotu. Megei patiko įsivaizduoti mišką. Sielos akimis ji matė jį žiemą – baltas sniegas ir juodi medžiai, nuo šakų kabo varvekliai, žėri uolos. O rudenį už kiekvieno lango puikuojasi auksuotas gobelenas. Kaip galėtų jaustis vieniša?

      Pirmą kartą gyvenime ji gali kur nors palikti savą žymę. Tai nebūtų kopija viso to, ką iki šiol yra turėjusi. Viskas būtų jos, tik jos – visos klaidos, kurias ji čia padarys, ir visos čia patirtos pergalės.

      Joks žurnalistas negalėtų deramai palyginti šio atokaus rojaus kampelio vakariniame Merilende su jos motinos rūmais Beverli Hilse ar tėvo vila pietų Prancūzijoje. Ji būtų laiminga, tikrai labai laiminga, jei apskritai nebūtų jokių žurnalistų. Galėtų kurti savo muziką ir gyventi ramioje vienumoje.

      Kai stovi labai ramiai ir tyliai, užmerktomis akimis, girdi muziką aplink save. Ne paukščių čiulbėjimą, bet vėjo vilnijimą pro šakas ir mažyčius lapelius. Susikaupusi išgirsta kitoje kelelio pusėje lėtai sruvenantį siaurą upeliuką. Tyla tiesiog skambanti, ji smelkiasi gilyn į ją tarsi simfonija.

      Kažkur toli yra vieta, pilna blizgesio ir žavesio, bet jai jos nebereikia. Tiesa ta, kad jau seniai Megei jos nereikėjo, tik ji nežinojo, kaip iš ten ištrūkti. Kai tavo gimimą iškilmingai pažymi tarptautinė spauda, tavo pirmas žingsnis, pirmi žodžiai viešai aptarinėjami, nežinai, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas.

      Jos motina buvo viena žymiausių bliuzo ir baladžių atlikėjų Amerikoje, o tėvas, dar vaikystėje dirbęs aktoriumi, vėliau tapo filmų režisieriumi. Jų meilės romaną, o vėliau ir santuoką, skrupulingai stebėjo viso pasaulio gerbėjai. Jų dukters gimimas buvo toks svarbus pasaulio įvykis, tarsi būtų gimusi princesė. Megė ir gyveno išpaikintos princesės gyvenimą. Auksinės karuselės ir balto kailio apsiaustai. Jai pasisekė, kad tėvai nepaprastai mylėjo ją ir vienas kitą. Tai buvo tarsi atlygis už apsimestinį, dažnai skaudinantį pramogų verslo pasaulį – nepastovų ir suvaržytą savų taisyklių. Jos pasaulį saugojo turtai ir meilė, bet nuolat šukavo žiniasklaida.

      Paparacai persekiojo ją net paauglystėje – pamalonindami, bet dažnai išgąsdindami jos vaikinus. Megė susitaikė su tuo, kad jos gyvenimas tapo visų nuosavybe. Niekada nebuvo kitaip.

      Kai tėvų lėktuvas nukrito Šveicarijos Alpėse, žiniasklaida perkėlė jos širdgėlą ant laikraštinio popieriaus ir ten įtvirtino. Nusprendusi, kad visas pasaulis gedi drauge su ja, Megė nebandė to sustabdyti. Buvo tik aštuoniolikos, kai pasaulio pagrindas išsprūdo jai iš po kojų.

      Tada atsirado Džeris. Iš pradžių tik draugas, vėliau mylimasis, galiausiai jos vyras. Su juo jos gyvenimas paskendo daugybėje nuostabių svajų, kol galiausiai virto tragedija.

      Privalau apie tai nebegalvoti, – pasakė sau Megė ir paėmusi kastuvą vėl ėmė kovoti su kieta dirva. Visa, kas liko iš to sunkaus gyvenimo laikotarpio – tai jos muzika. Jos ji niekada nebūtų galėjusi atsisakyti. Negalėtų to padaryti net ir labai norėdama. Ji buvo jos dalis – kaip akys ar ausys. Megė kūrė žodžius ir muziką, pynė juos į vieną pynę – ne be pastangų, kaip kartais galėjo atrodyti iš sklandaus galutinio rezultato. Kūrė aistringai, su nuostaba, be pertraukos. Skirtingai nei motina, ji neatlikdavo savo kūrinių – paliko juos kitiems atlikėjams kaip nuostabią dovaną.

      Dvidešimt aštuonerių ji jau buvo gavusi du „Oskarus", penkis „Grammy" apdovanojimus ir vieną „Tonį". Galėdavo prisėsti prie fortepijono ir atmintinai pagroti bet kurį iš savo kūrinių. Į dėžes supakuoti apdovanojimai vis dar gulėjo dėžėse, kurias ji parsisiuntė iš Los Andželo.

      Mažą gėlių darželį Megė pasodino tokioje vietoje, kur jo tikriausiai niekas nė nepastebės. Bet dirbo su meile, nors sėkmė ir nebuvo užtikrinta. Užteko to, kad šiame spalvingame kampelyje, žemėje, kurią laikė sava, ji su didžiausiu malonumu gali palikti savo pėdsaką. Darbuodamasi Megė uždainavo. Ji visiškai užmiršo blogą nuojautą.

      Klifas Delanis pats nebeatlikdavo skaičiavimų ir nesudarinėdavo pirminio darbų plano. Jau nebe. Per pastaruosius šešerius metus jau buvo užsitikrinęs tokią padėtį, kad pradinėje darbų stadijoje galėdavo pasiųsti į objektą vieną ar du geriausius savo darbininkus, o pats tik prižiūrėdavo darbus. Jei užsakymas būdavo įdomus, darbams įsibėgėjus jis apsilankydavo tame sklype, kartais net numatydavo vietas augalams ir juos susodindavo. Šįkart taip pat darė išimtį.

      Klifas žinojo, kur yra senoji Morganų sodyba. Pastatyta Morgano, ji taip ir buvo vadinama, nors visai netoli, vos už kelių mylių, viena mažytė bendruomenė jau turėjo šį vardą. Pastaruosius dešimt metų, po Viljamo Morgano žūties autoavarijoje, namas stovėjo apleistas. Jis visada atrodė niūrus, o su žeme aplink sunku susitvarkyti. Bet Klifas neabejojo, kad tinkamai, su deramu įžvalgumu paliesta ji gali neatpažįstamai pasikeisti. Tik kažin ar ta mergina iš Los Andželo bus pakankamai įžvalgi.

      Jis buvo apie ją girdėjęs. Kiekvienas, jei tik paskutinių dvidešimt aštuonerių metų nepraleido urve, buvo girdėjęs apie Megę Ficdžerald. Šiuo metu tai buvo svarbiausia naujiena Morganvilyje. Ji nustelbė net paskalas apie Loido Mesnerio žmoną, pabėgusią su banko vadybininku.

      Tai buvo vienas iš tų paprastų miestelių, kurių gyvenimas lėtai teka sava vaga, o įvykių maža. Kiekvienas gyventojas laikė garbės reikalu dalyvauti iškilmėse naujo ugniagesių automobilio įsigijimo proga ir metiniame Įkūrėjo dienos parade. Štai kodėl Klifas nusprendė gyventi čia, nors galėjo apsigyventi kur panorėjęs. Čia jis užaugo ir suprato tuos žmones, jautė jų vienybę. Perprato ir jų silpnybes. Bet geriau – tikriausiai daug geriau nei juos, jis pažino ir suprato žemę. Todėl rimtai abejojo, ar žavioji dainų kūrėja iš Kalifornijos ją taip pat supras.

      Sidžėjus spėjo, jog Megė čia ištvers šešias savaites. Klifas, jos dar nė nematęs, galvojo apie perpus trumpesnį laiką. Bet turėjo vilties, kad kol jai pabos kaimiškas gyvenimas, jis toje žemėje paliks ir savo pėdsaką.

      Iš grįsto kelio Klifas įsuko į ketvirčio mylios ilgio keliuką, vedantį pro Morganų kiemą. Jau daug metų jis važinėja šiuo keliuku, kuris dabar atrodė prasčiau nei bet kada. Lietus ir nepriežiūra atliko juodą darbą. Iš abiejų keliuko pusių grėsmingai styrojo šakos ir kėsinosi į automobilį. Pirmiausia reikės sutvarkyti keliuką, – pamanė Klifas, jo mažam pikapui bumbsint per provėžas. Reikės jį suformuoti, užpilti duobes, išlyginti, įrengti sausinimo sistemą ir paskleisti žvyro.

      Klifas važiavo lėtai, bet ne norėdamas pasaugoti automobilį – apžiūrinėjo žemę kitoje keliuko pusėje. Ji buvo laukinė, neliesta – amžina. Klifui knietėjo čia padirbėti, pajusti savo talento ir nuostabių gamtos galių dermę. Jeigu Megė Ficdžerald nori asfalto dangos ir augalų iš šiltnamio, ji ne ten pataikė. Jis pirmas jai tą išrėš.

      Nusprendė, kad nekeis nuostatų net ir nesulaukęs pritarimo savo idėjoms. Pašaliečiai čia dažnai atvyksta iš turtingų sostinės priemiesčių ir geidauja nuobodžių kiemų be krūmų ir kreivų medžių. Jiems patinka tvarkingomis eilėmis susodintos smulkios mielos gėlytės. Žemės jie nori lygios, kad kassavaitinis vejos pjovimas nereikalautų per daug pastangų. Jie tik nori nemeluodami sau pasakyti, kad gyvena kaime, nors viskas tam prieštarauja – miestietiška elgsena, miestietiški pomėgiai, – pašaipiai galvojo Klifas. Kai pravažiavo paskutinį posūkį, jis jau nuoširdžiai nemėgo Megės.

      Megė išgirdo automobilį jo nė nepamačiusi. Dar vienas dalykas, kurį ji mėgo savo naujuose namuose, buvo tyla – tokia tyla, kad automobilio ūžimas, kuris mieste paprasčiausiai liktų nepastebėtas, čia patraukia dėmesį. Greitai nusibraukusi rankas į kelnes ji atsistojo ir delnu prisidengė akis nuo saulės.

      Kol ji taip stovėjo, automobilis išsuko iš posūkio ir sustojo toje vietoje, kur vos prieš valandą stovėjo mersedesas. Nors šiek tiek apdulkėjęs, nuobodžiai