Milijardieriaus suviliota. Elizabeth Bevarly

nuomojamo butuko sienas paprasčiausiai girdėdavo ponios Klosteman radiją ir gaudydavo kiekvieną komentarą operai pasibaigus. – Kai pirmą kartą pamačiau operą gyvai, – tęsė Dela nesivargindama paminėti, jog matė ne scenoje, o per PBS televizijos tinklą, – buvau sužavėta.

      Ji, tiesą sakant, būtų norėjusi pasirinkti muziką ir skirti jos studijoms visą gyvenimą. Tačiau žmogui iš tokio visuomenės sluoksnio studijos koledže buvo nepasiekiama svajonė, todėl baigusi mokyklą Dela pradėjo dirbti pasiuntinuke vienoje gerą vardą turinčioje Volstrito maklerių kompanijoje. Ji palypėjo karjeros laiptais ir tapo sekretore, tačiau taip ir neturėjo laiko siekti išsilavinimo. Ji gana neblogai gyveno iš savo uždarbio, tiesą sakant, net geriau, nei galėjo tikėtis užaugusi tokioje aplinkoje, ir buvo patenkinta tuo, kaip klostosi jos gyvenimas. Bent iki tol, kol tas gyvenimas sudužo į milijoną šukelių ir Delai neliko nieko kita, išskyrus Džefrį, pasiūliusį įtartiną prieglobstį, žinoma, ne už dyką.

      Tarsi šios minties pažadintas suskambo orkestras ir salėje pritemo. Dela neatsispyrė pagundai mesti paskutinį žvilgsnį į savo kompanioną prieš užgęstant šviesoms, tačiau pamačiusi, kad vyras žiūri į ją ir kad kėdė tarp jųdviejų vis dar tuščia, ji greitai nukreipė dėmesį į sceną.

      Dela pasinėrė į Mimi, Rudolfo ir jų draugų bohemos pasaulį ir jos pačios gyvenimas nublanko. Ji taip įsijautė, jog per pertrauką užsidegus šviesoms prireikė minutėlės sugrįžti iš devyniolikto amžiaus Paryžiaus į dvidešimt pirmo amžiaus Čikagą. Ji kelis kartus sumirksėjo, giliai įkvėpė ir nespėjusi susivokti pažvelgė į kaimyną: jis tebežiūrėjo į Delą tokiomis pat akimis kaip užgęstant šviesoms, tarsi pirmą operos dalį būtų žiūrėjęs ne į sceną, o į ją.

      Pilve vėl keistai suzvimbė, todėl Dela tučtuojau nusigręžė į minią. Nenusakomai prabangiomis suknelėmis pasidabinusios moterys auksiniame salės fone atrodė lyg spalvoti brangakmeniai, įspūdį dar labiau sustiprino spindintys jų papuošalai. Dela žiūrėjo, kaip jos, įsikibusios savo palydovams į parankes, išeina pertraukos, kaip dėmesingai vyrai palenkia galvas, kai jos juokiasi ir kalba.

      Akimirką jai skaudžiai pagailo, kad šis vakaras negali tęstis amžinai. Juk būtų puiku mėgautis tokiais vakarais kada tik panorėjus, nesijaudinant dėl kainos ir nebijant, jog kas nors pamatys tokioje vietoje, kur ji neturėtų būti. Dela apskritai neprisiminė, kada paskutinį kartą buvo kur nors išėjusi, jau nekalbant apie tokią šventę. Džefris laiko ją užrakintą kaip Auksaplaukę bokšte. Dela leidžia laiką skaitydama knygas, žiūrėdama parsisiųstus filmus ir spoksodama į sienas, kurios slegia ją kaip kalėjimas. Nors Džefrio parūpintas būstas gana patogus ir neturi grotų, Dela vis tiek jaučiasi it kalinė.

      Po galais, ji ir yra kalinė. Tai tęsis, kol Džefris pasakys, jog Dela jau gali eiti.

      Ši mintis neguodė, nes mergina nė nenumanė, kur eitų ir ką darytų, jei Džefris nuspręstų, kad Delos jam nebereikia. Ji vėl turėtų pradėti nuo nulio. Lygiai taip pat kaip tada, kai paliko savo artimuosius.

      Todėl turiu kaip reikiant pasimėgauti šiuo vakaru, – tarė sau Dela. Kas žino, kokia ateitis jos laukia, kad ir per artimiausias keletą valandų?

      – Tai ką manote?

      Dela pasisuko į sodraus aksominio baritono pusę ir širdis pasileido šuoliais pamačius jį, stebintį ją paslaptingomis akimis. Jai išties reikia susiimti. Ne tik dėl to, kad vaikinas didžiausias šunsnukis. Flirtuoja su viena moterimi, kai turėtų būti pasimatyme su kita, be to, jis tikrai ne Delos nosiai.

      – Turiu pasakyti, jog Bohema nėra mano mėgstamiausia opera, – prisipažino ji. – Manau, kad ją kurdamas Pučinis buvo kiek per santūrus, ypač jei palyginsite su tokia gyvybinga opera kaip Manon Lesko. Tačiau man tikrai patinka. Labai.

      Žinoma, gali būti, jog tam turi įtakos ir maloni kaimynystė. Tačiau to Dela jam nesakys. Neprisipažins net sau pačiai.

      – O ką manote jūs? – Paklausė ji. – Koks jūsų nuosprendis?

      – Mačiau ją pernelyg daug kartų, kad būčiau nešališkas, – atsakė vyriškis. – Tačiau man įdomus jūsų pastebėjimas, kad Pučinis buvo pernelyg santūrus. Aš visada panašiai galvodavau. Iš tiesų Leonkavalio pasiūlyta Murgerio knygos interpretacija man patinka kur kas labiau.

      Dela susiraukė.

      – Ir man.

      Vyras nusišypsojo.

      – Žinot, tokių kaip mes – mažuma.

      – Žinau.

      – Tiesą sakant, – pridūrė jis, – Leonkavalio Bohema man patinka labiau nei jo Pajacai, o su tokia nuomone gali būti išspirtas iš operos teatro.

      Dela nusijuokė.

      – Ir man ji patinka labiau nei Pajacai. Atrodo, iš operos būtumėme išspirti drauge.

      Jis linksmai nusijuokė ir abu nutilo nežinodami, ką dar pasakyti.

      Po keleto nejaukių akimirkų Dela surizikavo:

      – Na, jei jau matėt operą tiek kartų, kad nelabai ja ir domitės, kodėl šį vakarą esate čia?

      Jis tik gūžtelėjo pečiais (nepasakytum, kad nerūpestingai), išnyko ir šilta veido išraiška.

      – Turiu bilietus visam sezonui.

      Bilietus, – pakartojo mintyse Dela. Ne bilietą. Daugiskaita, o ne vienaskaita. Vadinasi, jam priklauso ir gretima kėdė, vyras tikėjosi, kad ją šį vakarą užims. Kažkas, kas kitais vakarais šį sezoną operoje būdavo kartu su juo. Galbūt žmona?

      Dela dirstelėjo į kairę ranką – žiedo nebuvo. Tačiau yra daugybė vedusių vyrų, kurie šiais laikais nenešioja žiedo. Ji susimąstė, kas paprastai jį lydi ir kodėl šį vakarą neatėjo kartu. Dela laukė, ar jis ką nors pridurs apie paslaptingai tuščią kėdę. Jauste jautė nuo jos sklindančią vėsą.

      Tačiau vyriškis, nuvijęs šalin akimirksnio liūdesį, tarė:

      – Štai iš kur žinau, kad paprastai nesilankot operos pastatymuose. Ar bent jau nebuvot per sezono atidarymą ir tikrai nesėdėjot šioje kėdėje. – Jis vėl nusišypsojo ir nuotaika kiek pragiedrėjo. – Būčiau pastebėjęs.

      Dela kaip įmanydama stengėsi nekreipti dėmesio į pilve rumbą šokančius drugelius.

      – Atėjau čia pirmą kartą, – prisipažino.

      Jis įdėmiai pažvelgė į ją.

      – Pirmą kartą Palumbo restorane. Pirmą kartą Operos teatre. Turbūt visai neseniai persikraustėte į Čikagą, ar ne?

      Jai neteko atsakyti, nes operos dievai ir deivės – galėtų lažintis, kad visi vagneriški, – šypsojosi Delai.

      Jos kompanioną pašaukė pora, kuri pažino jį ir panoro pasisveikinti; kreipdamiesi į jį Markai, išdavė Delai bent jau nepažįstamojo vardą. Tačiau jie ketino ne tik pasisveikinti. Plepėjo, kol šviesos sumirksėjo vieną, du, tris kartus ir spektaklis tuojau turėjo prasidėti. Pora nuskubėjo ir jis – Markas – vėl pasisuko į Delą.

      – Ar gerai matyti iš tos vietos? – paklausė jis ir patapšnojo neužimtą gretimą kėdę su neatversta programa ir rože. – Galbūt čia būtų patogiau. Galėsit stebėti Addio Dolce Svegliare Alla Mattina tiesiai prieš save. – Itališkai jis kalbėjo labai sklandžiai, ir Delos širdyje pasklido šiltas bei švelnus jausmas.

      Ir nors žiūrėjimo kampas nesiskirs nuo dabartinės vietos, – tai turėjo suprasti ir jis pats, – Dela nustebo, kaip norėjosi priimti pasiūlymą. Kad ir kas čia paprastai sėdi, matyt, nebepasirodys. Ir jis neatrodo dėl to susikrimtęs, kaip turėtų jaustis vyras, kupinas romantiškų jausmų. Gali būti,