Ko ji nori?. Jennifer Crusie

bet perspėju: apginsite mane nuo savo žmogžudžių giminaičių arba mano įkainiai padvigubės.

      Mei pasiėmė rankinę, jos akyse spindėjo neslepiama panieka.

      – Gerai.

      Mičas stebėjo, kaip ji atsistoja, perkelia svorį ant kojų, kaip gražiai juda blauzdų raumenys einant durų link, kaip banguoja klubai.

      Jei tik ji būtų patylėjusi…

      Mei atsigręžė į detektyvą, iš nekantrumo jos bruožai sugriežtėjo.

      – Negaliu gaišti, pone Pitvikai, o jūs jau švaistote mano laiką versdamas važiuoti. Einate ar ne?

      Mičo fantazija išgaravo ir grįžo realybė, vis dar nemaloni. Atsidusęs jis nusekė Mei pro duris.

      2

      Jo automobilis priminė dviejų tonų lėktuvnešį. Mei suprato, kad Mičelas Pitvikas ne iš tų, kurie mėgsta volvus, bet tikėjosi išvysti bent jau šio dešimtmečio modelį.

      – Čia jūsų transporto priemonė?

      – Klasika. – Jis patapšnojo milžinišką metalinį sparną. – Šiais laikais kelyje nedažnai pamatysi 1969 metų „Catalina“ modelį.

      – Taip, ir ne be priežasties. – Mei palietė paviršių. – Kaip tiksliai vadinama ši spalva?

      – Sendinta raudona. Lipate ar ne?

      – Žinoma. – Mei reikšmingai įsistebeilijo į keleivio dureles.

      Mičas jai nusišypsojo.

      – Viskas gerai, jos neužrakintos. Prašau lipti.

      Mei nepatikliai papurtė galvą.

      – Juk tai tikra kolekcininko svajonė, o jūs jos nerakinate. Ką sau galvojate?

      – Pasitikiu žmonėmis. – Mičas palengva nuėjo prie vairuotojo pusės; detektyvas buvo toks atsipalaidavęs, kad Mei stebėjosi, kaip jis išsilaiko ant kojų.

      – Vadinasi, jums patiks mano pusbrolis Karlas. – Ji pabandė atidaryti dureles, bet šios užstrigo. – Manau, jos užrakintos.

      – Nea, smarkiau trūktelėkite. – Mičas atsidarė dureles ir klestelėjo ant sėdynės, o Mei tuo metu iš visų jėgų stengėsi atplėšti savąsias. Galiausiai persisvėręs jis atidarė dureles iš vidaus.

      – Ačiū. – Mei įsitaisė automobilyje. – Esu mačiusi svetainių, mažesnių už šią mašiną.

      Mičelas apžvelgė savo valdas su kokčiu pasididžiavimu.

      – Sunku suprasti, kodėl buvo išrastos atskiros sėdynės, tiesa?

      Mei kiek pašokinėjo ant uolos kietumo ištisinės sėdynės.

      – Ne.

      Mičas užvedė variklį.

      – Jūs, pasipūtę turčiai, visi tokie. Nesugebate vertinti paprastų dalykų.

      – Aš nesu turtinga. – Mei žvalgėsi po didžiulę erdvę automobilio viduje. – Ir šito nepavadinčiau paprastu dalyku.

      – Jūs nesate turtinga?

      – Ne. – Mei trūktelėjo saugos diržą norėdama juo persijuosti. – Kadaise naudojausi patikos fondu, bet jis žlugo. Kai bus sutvarkyti paveldėjimo reikalai, tapsiu turtinga, o dabar – ką tik atidaviau jums paskutinius savo pinigus. – Ji liovėsi timpčiojus diržą ir suirzusi atsigręžė į Mičą. – Pone Pitvikai, abejoju, ar saugos diržas veikia.

      Jis persisvėrė per Mei ištraukti saugos diržo, o ji įkvėpė nuo jo plaukų sklindantį muilo aromatą. Mičelas trūktelėjo diržą ir akimirką vos juntamai prigludo prie merginos – jai sekundei užkando žadą nuo plūstelėjusios karščio bangos.

      Nieko gero.

      Timptelėjus dar kartą saugos diržas pasidavė, Mičas atsisėdo į vietą ir jį užsegė.

      – Štai. Visai kaip tuose prašmatniuose naujuose automobiliuose, tik geriau.

      Mei parginė mintis į vietą – toliau nuo Mičelo Pitviko.

      Jis išvairavo į gatvę, automobilio užpakalinė dalis šoktelėjo ratams užvažiavus ant šaligatvio.

      – Kur gyvena Džo?

      Mei pasakė adresą, o paskui stebėjo, kaip Mičas vairuoja, išsiblaškiusi atsakinėjo į klausimus apie Armandą, o detektyvui pernelyg nuklydus į lankas vis grąžindavo jį prie dienoraščio. Didžiulės lanksčios jo rankos ilsėjosi ant vairo, darant posūkį pirštai nuslydo juo. Anksčiau ji nejautė silpnybės rankoms, bet anksčiau nepažinojo Mičo Pitviko. „Jis kvailas, – tarė sau Mei, – ir pernelyg vyriškas, greičiausiai pasirodys, jog yra vienas iš tų viskuo pasirūpinti žadančių vyrukų, kuriam terūpi tik jis pats.“ Ji ne šiaip sau padėjo ant vyrų kryžių, o Mičelas Pitvikas puikus to pavyzdys. Sumokėjo jam, kad surastų dienoraštį, bet jis nori pasimatyti su Džo, todėl, be abejo, jie ir važiuoja pas jį. Ko tik užsigeisite, panele Salivan. Kurgi ne. Jei tik užsigeis to, ko nori jis.

      Mei piktai dėbtelėjo į Mičelą.

      Jis nutilo nebaigęs klausimo.

      – Ką? Ką tokio pasakiau?

      – Nieko, – nukirto Mei. – Visiškai nieko.

      Važiuodamas į Džo Donatelo namus Mičas suprato vieną dalyką: Mei Salivan nori gauti dienoraštį. Pusę tuzino kartų bandė užvesti kalbą apie nepatenkintus verslo partnerius, prastai nusiteikusias buvusias merginas, suirzusius vyrus, ką nors, kas galėtų turėti priežastį įvaryti senukui širdies smūgį, bet Mei atmesdavo visas jo užuominas ir kaskart grįždavo prie dienoraščio. Neregėtai užsispyrusi, štai kokia ta Mei Salivan. Gyventi su ja būtų tikras pragaras, nesvarbu, kaip skaniai ji bekvepėtų ar kokia švelni beatrodytų, kai profesionaliu judesiu bandai perjuosti ją saugos diržu. Be abejo, jis ir pats užsispyręs, bet tai kas kita. Kai esi detektyvas, privalai būti užsispyręs. Kitaip badausi.

      Mičas spėliojo, ar dėdė Džo užsispyręs. Greičiausiai taip, jei gandai nemeluoja. Net jei ir taip, vis tiek pirmiausia norėjo susitikti su juo. Labiausiai Mičas norėjo, kad Džo išvystų jo atvirą, sąžiningą lyg skauto veidą, kad vėliau susinervinęs jo nenudėtų.

      Mičas dar labiau sukluso, kai didžiulis susiraukęs vyras su pūpsančiu kauburėliu po švarku mostu praleido juos pro sunkius Donatelų namų vartus, o kitas didžiulis susiraukęs vyras su pūpsančiu kauburėliu po švarku nulydėjo pro masyvias smiltainio rūmų duris, ir galiausiai mažutė susiraukusi kambarinė nuvedė juos kreminės ir aukso spalvų koridoriais į Džo biurą. Kambarinei niekas niekur nepūpsojo, bet Mičas galėjo galvą guldyti, kad ji ir taip mirtinai pavojinga.

      Įžengęs pro duris Mičas pirmiausia išvydo milžinišką, vaizdingą paveikslą, kuriame tamsaus gymio triumfuojanti gražuolė Judita iš Biblijos, laikė nukirstą priešo Holoferno galvą. Mičas pakėlė akis į Mei ir paklausė: „Giminaitė?“ Mei užvertė akis, paėmė jį už rankos ir atgręžė į didžiulį stalą priešais stiklo sieną dešinėje.

      Mičas akis į akį susidūrė su Džo Donatelu, miniatiūriniu, bet mirtinai pavojingu, ir jo milžinišku anūku Karlu, pirštų kapotoju.

      Džo mestelėjo į Mičą trumpą žvilgsnį. Tada pašoko iš už stalo, apglėbė Mei ir šūktelėjęs ją vardu paprašė anūko pritarti, kokia ji graži, kaip sveikai atrodo, kaip ilgai jie nesimatė – ištisas tris dienas.

      O Karlas Donatelas stovėjo kaip dievas, nutviekstas saulės, ir žvilgsniu skrodė Mičą.

      – Dėde Džo, noriu jus supažindinti su Mičelu Pitviku, – pasakė Mei ir Džo nukreipė tamsias stiklines akutes į Mičą. Kambaryje tapo