Kilnus pasiūlymas. Elizabeth Rolls

geriau nesusitikti, mažyle. Neturiu ko tau pasiūlyti. Patikėk, tavo dėdei aš visai nepatikčiau. Eik. Jau eik. Jei neprieštarauji, aš dar valandėlę pasėdėsiu, pasišildysiu. – Maksas atsisėdo į jos atlaisvintą kėdę.

      – N-ne. Prašom. Bet ar nebūtų jums šilčiau smuklėje?

      Maksas krestelėjo galvą.

      – Ne, tikrai ne. Labanakt.

      – Labanakt, – nenoriai sukuždėjo Veritė.

      Atatupsta ji nuslinko iki durų nenorėdama paleisti jo iš akių, kol galiausiai neliko kitos išeities. Kai pasiekė duris, Maksas žvilgtelėjo į ją ir nusišypsojo. Šypsena sušvelnino griežtus jo veido bruožus ir suminkštino Veritės širdį.

***

      Maksas sėdėjo stebeilydamasis į ugnį ir nekęsdamas pats savęs. Na ir bjauri painiava. Jis velniškai pavėlavo. Jei būtų anksčiau sužinojęs, kaip pakrypo Skoto reikalai… žinoma, kad būtų ko nors ėmęsis. Skaudėjo širdį dėl našlaičiu likusio vaiko. Visa laimė, kad bent dėdė atvažiuoja jos pasiimti. Mergaitė turi šeimą, bus kas ja pasirūpina. Vis dėlto protu nesuvokiama, kodėl ji čia palikta viena.

      Maksas susiraukė. Turint galvoje, ką ji padarė, visiškai įmanoma, kad panelė Veritė Skot sąmoningai liko namelyje. Juk daug lengviau iš jo išsliūkinti niekieno nepastebėtai.

      Jis apžvelgė mažą kambarėlį. Tuščias ir niūrus, tačiau bent jau švarus. Be abejo, Veritė pasidarbavo. Pasak kaimiečių, Skotas pastaruoju metu gyveno visiškai atsiskyręs, priklausomas nuo opijaus, ir nieko kito neįsileisdavo į namelį.

      Maksą nukrėtė šiurpas. Aišku, netekęs rankos Skotas jautėsi siaubingai, bet savižudybė… Jis vėl susiraukė. Greičiausiai ne vien ranka kalta. Prisiminė, ką jam pasakojo… Maksai, velniškai apmaudu. Atrodo, grįžęs po Vaterlo [Vienas didžiausių XIX a. mūšių, įvykusių tarp Napoleono Bonaparto ir sąjungininkų kariuomenių.] vargšelis sužinojo, kad jo žmona mirė gimdydama. Girdėjau, nuo tada jis geria laudanumą [Opijaus tinktūra.]. Kodėl tau nenuvykus pažiūrėti, gal galėtum jiems padėti? Aš mėginau, bet jis net durų neatidarė. Mačiau tik dukrą. Išėjo ir atsiprašė. Sakė, jis nekaip jaučiasi…

      Ne. Jis dėl to nekaltas… Vis dėlto jei Skotas nebūtų nukreipęs šautuvo durtuvo… Garbinga mirtis kovos lauke Maksui Bleikharstui neatrodė tokia jau didelė tragedija. Jei nebūtų pasidavęs primygtiniams šeimos reikalavimams vykti į ambasadą Vienoje, gal būtų daug anksčiau išgirdęs apie Skoto vargus ir įstengęs ką nors padaryti. Deja, dabar beliko tik gedėti.

      Net negali pagelbėti mergaitei, miegančiai viršuje. Nuo šiol ja rūpinsis jos šeima. Jai mažiausiai reikia, kad kas nors primintų šią šiurpią naktį. Tikrai. Bus daug geriau, jeigu jis neslampinės aplinkui.

      Maksas sužinos, kur ją išsiveža. Jei mergaitę priglausiančiai šeimai reikės pagalbos, gal jis galės padėti anonimiškai, tačiau niekaip kitaip nesikiš į jos gyvenimą.

***

      Vos išaušus Veritė nusileido laiptais žemyn apgailestaudama, kad pakluso Maksui ir viską, ką turėjo, suvalgė vakarienei, užuot pasilikusi šį tą pusryčiams. O ką padarė su savo šlapiais drabužiais praėjusią naktį? Aišku, kad paprasčiausiai nutrenkė ant grindų miegamajame, tik šįryt jų kažkodėl nematyti nė ženklo.

      Veritės skrandis viltingai sugurgė. Ji nekreipė dėmesio. Turės pasikurti židinį ir susiradusi savo apdarus išsidžiovinti. Kuro dar šiek tiek liko.

      Ji nutipeno į virtuvę ir nustėro. Ugnis židinyje skaisčiai liepsnojo, o drabužiai buvo pasverti ant kėdės atkaltės. Beveik sausi.

      Ašaros ėmė dilgčioti akis, ir Veritė apsižvalgė. Ant stalo gulėjo keturi kiaušiniai, gabalėlis kumpio, kepaliukas šviežios duonos, gumulėlis sviesto, truputis sūrio ir šeši obuoliai. Ir ąsotėlis – ji dirstelėjo vidun – pieno. Ašaros pasruvo skruostais. Sprendžiant iš liepsnojančio židinio, Maksas visai neseniai išėjo. Praleido čia visą naktį, paskui suvaikščiojo jai pusryčių.

      Net drabužius išdžiovino. Veritė įsižiūrėjo atidžiau. Purvo dėmės buvo beveik išnykusios. Maksas išplovė jas. Niūrus, atšiaurus rytas tučtuojau pragiedrėjo. Vis dėlto ji turi vieną draugą. Net jei daugiau jo nesutiks, kažkur pasaulyje Maksas vis tiek bus. Žmogus, kurį ji gali mylėti.

      Pirmas skyrius

      1822-ųjų vasaros pabaiga

      – Mergaite, ką tu čia darai? Kaip drįsti švaistyti laiką skaitiniams, kai reikia pataisyti Selijos suknelės apsiuvą!

      Mergaitė, kitaip dar vadinama Selina Dering, greitai pakilo ir skubiai paslėpė knygą apdaužytos kelioninės skrynios, stovinčios šalia lovos, apatinėje dalyje.

      – Atsiprašau, teta Faringdon. Aš… aš nežinojau, kad atplyšo Selijos suknelės apsiuvas.

      Ledi Faringdon nė nesiruošė klausytis tokio pasiteisinimo.

      – Iš kur tau žinoti, jei slapčia išsliūkini į savo kambarį ir dykai leidi laiką skaitydama? Nė viena ledi negulinėja ant savo lovos! Ledi sėdi taip, kaip pridera tinkamai išauklėtai damai.

      – Judvi su Selija liepėte nesimaišyti jums po kojomis, – paprieštaravo Veritė.

      Ji susilaikė nepaaiškinusi, kad kambaryje, išskyrus lovą ir kelioninę skrynią, kurios apatinė dalis stovėjo palei lovą, o viršutinė atstojo kėdę prie lango, daugiau nieko nebuvo. Tikrai nieko, ant ko būtų galima atsisėsti tinkamai išauklėtai damai. Jau nekalbant apie patogumą.

      – Neatsikalbinėk, mergaite! O gal nori, kad vėl išperčiau? Tučtuojau eik pas Seliją ir sutaisyk tą apsiuvą! Kol dar neatvyko jo šviesybė ir kiti svečiai!

      – Klausau, teta.

      Bet jos žodžiai atsimušė į plikas sienas, nes ledi Faringdon jau buvo išlėkusi iš kambario. Ginčytis buvo beprasmiška. Net ir už menkiausią prieštaravimą mergina sulaukdavo tokios skaudžios bausmės, lyg būtų sukėlusi visuotinį maištą. Dabar ji jau nebeprieštaravo vadinama Selina, nors to vardo negalėjo pakęsti.

      Veritė nuolankiai užrakino skrynią rakteliu, kurį nešiojosi ant kaklo pasirišusi supinta virvute. Meiliai patapšnojusi per ją susikaupė, stvėrė siuvimo reikmenų pintinėlę ir išėjo iš tamsaus kambarėlio paskui tetą. Žinoma, Selija isteriškai siautės dėl atplyšusio apsiuvo, tarsi tai būtų pasaulinė katastrofa, ir kaltins visus, tik ne savo neatsargumą.

      – Kur tu buvai?! – suspigo Selija, kai Veritė įžengė į elegantišką jos miegamąjį. – Tik pažiūrėk, kas nutiko! O lordas Bleikharstas gali pasirodyti bet kurią minutę!

      Veritė išrinko tinkamos spalvos siūlą ir įvėrė į adatą – nutylėjo, kad pirmiausia lordą Bleikharstą pasitiks vyresnysis ir visi kiti neužsiėmę liokajai, o tada pagal visus formalumus pasveikins namų šeimininkai. Paskui jis greičiausiai pasišalins į savo kambarį pasitaisyti kaklaskarės ir gurkštelėti brendžio, todėl vargu ar pastebės, kad trūksta vyriausiosios šeimininkų dukters, ir visai nesvarbu, atplyšęs tas apsiuvas ar ne. Bent jau tuo Veritė buvo tvirtai įsitikinusi, tokią išvadą padarė stebėdama kitus šiuos namus lankiusius džentelmenus. Nebuvo jokios priežasties abejoti, kad grafas Bleikharstas galėtų kuo nors skirtis nuo jų. Išskyrus, žinoma, kad jis turtingesnis.

      Veritė priklaupė prie Selijos suknelės palanko ir ėmė daigstyti.

      – Paskubėk! – suinkštė Selija ir pasisuko į langą, ištraukdama nuplyšusius raukinius iš Veritės saujos. Šį neapdairų poelgį palydėjo drykstančio audinio garsas. – Žiūrėk, ką padarei! – tūžmingas Selijos riksmas pranoko ankstesnius bandymus. – Vaje, mama! Pažiūrėk, ką ji padarė! Tyčia!

      Nurijusi