Karštos naktys kitoje pasaulio pusėje. Sarah Mayberry

dvejų metų vyrukų, nešiojančių nertinius su odiniais lopais ant alkūnių?!

      – Vien dėl to, kad rengiasi konservatyviai, Martinas nepasidarė irzlus. Violeta, jis tiesiog konservatyvus, – užsikirsdama patikino Elizabeta.

      – Konservatyvus? Atleisk, bet žodis konservatyvus netinka apibūdinti žmogui, kuris sutinka mylėtis tik misionieriaus poza. Tau reikėtų sakyti užsispaudęs.

      Elizabeta įrėmė pirštų galiukus į kaktą.

      – Nė neįsivaizduoji, kaip gailiuosi, kad tau apie tai užsiminiau.

      Martinas mirtų iš gėdos sužinojęs, jog ji liežuvavo apie seksualinį jųdviejų gyvenimą. Ypač su Violeta.

      Elizabeta kaltino savo odontologą. Jei ne tas kvailas straipsnis, perskaitytas kvailame moteriškame žurnale jo laukiamajame, nebūtų mėginusi pasikalbėti su Martinu apie seksualinius savo poreikius ir troškimus ir kreipusis patarimo į geriausią draugę po nesmagaus pokalbio, tiesiog būtų tuščiai laukusi, kol pats susipras.

      – Neketinu atsiprašyti, kad neleidau tau to pamiršti, – pasakė Violeta. – Normalūs žmonės, pabrėžiu – normalūs, ne įsitempėliai ir užsispaudėliai, kalbasi apie seksą, tyrinėja savo seksualumą ir smagiai leidžia laiką lovoje. Jie neaiškina, jog pernelyg tave gerbia ir nesielgs su tavimi kaip su sekso objektu, ir visų kitų nesąmonių, kurias jis pažėrė, kai galiausiai atradai drąsos su juo pasikalbėti. Tarp kitko, jis pasistengė suversti viską tau, užuot pripažinęs, kad yra susikaustęs ir kompleksuotas.

      – Tikrai nebenoriu apie tai kalbėti.

      Bet Violeta įsijautė ir nebegalėjo liautis plepėjusi savo mėgstama tema.

      – Dėl Dievo, tu juk neprašei, kad jis tave surištų ir pamalonintų sūrio trintuve arba ko nors panašaus. Tu tik norėjau pasimylėti šuniuko poza. Kas čia tokio?! Neprašei atsivesti į lovą gyvūnėlių, apsirengti odiniais drabužiais arba karšto vaško.

      – Violeta, aš atšaukiau vestuves. Ši tema baigta. Pamiršk.

      Kurį laiką stojo tyla.

      – Tu teisi. Atleisk. Tiesiog jis mane siutina.

      – Na, tikriausiai tau nebereikės su juo matytis, vargu ar Martinas benorės matyti mane, kai susitaikys su tuo, jog jį mečiau. Turėtum jaustis geriau.

      Suvokus pačios pasakytus žodžius, Elizabetai per nugarą nuvinguriavo šaltukas. Atšaukusi vestuves, ji pakeitė savo gyvenimo tėkmę ir nė nenutuokė, kas laukia toliau. Gąsdinanti, kelius pakertanti mintis.

      Bet Elizabeta nesigailės savo sprendimo. Tiesa ta, kad ji niekada nemylėjo Martino taip, kaip mergina turėtų mylėti vyrą, su kuriuo ketina praleisti visą gyvenimą. Ji mėgo Martiną, žavėjosi gerosiomis jo savybėmis. Su juo jautėsi saugi. Bet lygiai taip pat jis varė ją į neviltį ir vertė trokšti… kažko, ko pati nesugebėjo net įvardyti žodžiais.

      – Ele, atėjo klientas, nebegaliu kalbėtis. Bet tu pasistenk, gerai? Lipk iš automobilio, prisistatyk. Nors ir kas paskui būtų, susitvarkysi.

      – Ačiū, patarėja. Dar ačiū už tai, kad laikei mane už rankos, aprūpinai nosinaitėmis ir vykdei žvalgybą kelias pastarąsias dienas.

      – Fe! – tepasakė draugė, nutraukdama pokalbį.

      Elizabeta įkišo telefoną į rankinę ir giliai atsiduso. Metas suimti save į rankas ir baigti šį reikalą.

      Iš krūtinės besiveržiančia širdimi ji atidarė dureles ir išlipo į lauką, kur tvieskė karšta Australijos saulė.

      Antras skyrius

      Pabudęs Natanas Džounsas pajuto tuštumą. Kol neprasisklaidė miegant apgaubusi užmarštis, nieko nejuto, nežinojo ir neatsiminė.

      Tai buvo geriausia dienos akimirka.

      O tada miegai išsiblaškė ir vėl jį užplūdo viskas: atsiminimai, nerimas, kaltė, gėda ir baimė. Sunki, neatlyžtanti, nepaneigiama.

      Jis ilgai spoksojo į lubas spėliodamas, kodėl kiekvieną dieną prisiversdavo iš naujo eiti per šį pragarą. Džiaugsmo tikrai nebuvo, tik didžiulis skausmas.

      Paskui jis vargais negalais atsisėdo ir nuleido kojas per lovos kraštą. Tiesą sakant, neturėjo iš ko rinktis. Bet jis nepasiduos. Nors kartais tokia mintis velniškai viliojo.

      Atsisėdus tiesiai, iškart suskaudo galvą. Vyras giliai įkvėpė. Tuojau praeis. Dievaži, per pastaruosius keturis mėnesius iškentė tiek pagirių, kad jau žino.

      Svarbiausia, neprisiminė, jog bent kartą būtų pabudęs. Jei kaina, kurią šįryt tenka mokėti už užmarštį, yra pagirios – tebūnie.

      Atsistojęs vyras persibraukė ranka plaukus, pačiupo per lovos galą permestą rankšluostį ir apsivyniojo juosmenį. Liežuviu perbraukė burną ir pasuko prie durų. Būtų neblogai atsigerti vandens. Gal ir užvalgyti. Nors dėl maisto dar nebuvo tikras.

      Išėjus į kiemą, visu stiprumu smogė įdienojusi saulė. Suniurzgęs vyras dilbiu prisidengė akis. Regis, vėl bus karšta diena.

      Įlindęs į didįjį namą, nuėjo į virtuvę. Basomis pėdomis žingsniuodamas per smėlėtas grindis, tyliai šyptelėjo. Grįžęs Semas pasius. Natanas dar nebuvo sutikęs tokio vyruko, kuriam taip skrupulingai būtų rūpėjusi švara ir tvarka. Tikras ponas švaruolis, toks jau tas Semas.

      Iš šaldytuvo paėmęs butelį vandens, Natanas atlošė galvą, užmerkė akis ir užsivertė. Rijo, kol nuo šalčio pradėjo gelti dantis, tada beveik tuščią butelį pastatė ant virtuvės stalo. Kai jau ketino lįsti po dušu, kažkas pabeldė į duris.

      Vyras susiraukė. Jis nieko nelaukė. Ne itin degė noru ką nors pamatyti. Todėl ir pasirinko šią salą, dėl privatumo. Dėl tylos, ramybės. Dėl erdvės.

      Per svetainę nužingsniavo prie įeinamųjų durų. Už stiklo šmėžavo siluetas. Kol Natanas dvejojo, atidaryti ar ne, žmogus pakėlė ranką ir pabeldė dar sykį.

      – Einu, – suniurnėjo kaip irzlus senis.

      Atplėšęs duris išvydo aukštą, liekną švelnių veido bruožų merginą giliomis mėlynomis akimis. Šviesūs plaukai buvo sukelti, dėl to ji priminė Greisę Keli ir kitas senosios kartos kino žvaigždes.

      – Ko jums? – šiurkščiai pasakė jis. Galbūt todėl, kad nesitikėjo savo priebutyje išvysti tokios gražuolės.

      Mergina prasižiojo ir užsičiaupė, taip nieko ir nepasakiusi. Apstulbęs žvilgsnis nuslydo nuo jo veido prie krūtinės, pilvo ir dar žemiau, paskui vėl pakilo prie veido. Stojo ilga įtempta tyla, o ji tiesiog spoksojo jam į krūtinę. Tada nukreipė žvilgsnį už dešiniojo jo peties ir atsikrenkštė.

      – Labai atsiprašau, aš ieškau Semo Blekvelo. Man sakė, kad jis čia gyvena.

      Ji kalbėjo aiškiai ir kultūringai, su tokiu krištoliniu akcentu, kuris Natanui asocijavosi su karališkąja šeima ir žmonėmis, raitomis ant ponių žaidžiančiais polą.

      – Gerai pataikėte, bet Semo dabar nėra.

      – Aišku. Gal galėtumėte pasakyti, kada jis grįš? – ji greitai, nervingai dirstelėjo jam į krūtinę ir įsmeigė žvilgsnį virš peties. Iš to, kad neįstengė pažvelgti į akis, buvo galima spręsti, jog niekada nematė nuogos vyriškos krūtinės. Prieš šešis mėnesius tokia reakcija jį būtų pralinksminusi ir suintrigavusi – mergina atrodė tikra gražuolė.

      Bet taip būtų buvę prieš šešis mėnesius.

      – Semas negrįš iki pat naujųjų metų, – atsakė jis. – Užsukite po penktos arba šeštos.

      Jis pradėjo verti duris.

      – Naujųjų