Kaimynas iš gretimo buto. Susan Mallery

mamyte.

      Eliza užlipo į antrą aukštą. Šį kartą ryžtingai priėjo prie durų ir garsiai pabeldė. Jokiu būdu neišsiduos, kad po ano susitikimo ją vis dar kankina gėda. Už jokius pinigus! Tik išvirė jam valgyti. Ją sujaudino jo prašymas. Elgsis taip, lyg nieko – ničnieko – nebūtų įvykę.

      – Labas, Eliza.

      Puiku, jau buvo pamiršusi, kaip jis atrodo. O teprabėgo vos trys ar keturios dienos! Kai ką, aišku, prisimena – dar neserga amnezija. Jeigu išsirikiuotų eilė vyrų, atskirtų, kuris iš jų kaimynas, bet tik iš bendro vaizdo – smulkmenos stebuklingai išsitrynė.

      Reikia melstis, kad ir vėl jas užmirštų… Tas tamsias akis, kurios, regis, sugeria viską, tačiau nieko neatskleidžia. Valingus veido bruožus, taip ir traukiančius numoti ranka į atsargumą ir patikėti… Rūsčią, bet ir jausmingą burną.

      Volkeris atrodė rimtas, nuoširdus, patikimas… Rinktinės savybės. Bet iš pirmo žvilgsnio taip atrodė visi jos kelyje pasimaišę vyrai. Juokinga, tiesa?

      – Sveikas. Pamiršai paimti pinigus. – Eliza atkišo tą patį penkių dolerių banknotą ir laikė tol, kol jis paėmė.

      – Ačiū. Nereikėjo…

      Eliza jį pertraukė grakščiai atstatydama delną.

      – Reikėjo. Jie gadina man nervus ir trukdo miegoti. Taip pat noriu atsiprašyti už tą kvailą nesusipratimą. Matai, pykau už padangą, neišklausiau iki galo, padariau skubotas išvadas ir mažumėlę pasikarščiavau. Juk visko pasitaiko, ar ne?

      – Suprantu, kodėl taip pagalvojai.

      Įdomu, jis kalba nuoširdžiai ar tik nori būti mandagus?.. O jeigu ji imtų ir perbrauktų delnais per tas plienines rankas? Nuo pečių iki riešų, nuo riešų iki pečių? Kažin, jos šiurkščios ar švelnios? O raumenys? Ar įmanoma įspausti, ar jie…

      Eliza mintyse numynė stabdžių pedalą ir akinamai nusišypsojo – kad Volkeris netyčia neatspėtų jos kliedesių. O varge! Kas jai darosi? Gal visai pasimaišė? Juk buvo susidūrusi su daugybe gražuoliukų. Su kai kuriais iš jų netgi artimai bendravo. Bet niekada – dar niekada – nėra patyrusi tokios savo kūno reakcijos. Tai baisiau net už kaltės jausmą. Tad užteks kvailioti – metas grįžti prie reikalo.

      – Išviriau troškinio su aitriosiomis paprikomis, – nerūpestingai tarė. – Sakei, kad mano maistas skaniai kvepia, siūlei apsikeisti paslaugomis. Pamaniau – kodėl gi ne? Prie troš kinio iškepiau kukurūzų duonos. Dar liko mėlynių pyrago, bet tikriausiai jo nenorėsi – jau ragavai. Desertui nupirkau ledų – šiandien parduoda su nuolaida. Mudvi su Zoja paruošėme šokoladinio glaisto…

      Įsijautei, – nutildė save Eliza. Ji atsikrenkštė ir kietai sučiaupė lūpas.

      – Norėjau pasakyti, nuoširdžiai kviečiu prie stalo. – Hm… ne, ne taip. – Ponia Ford jau laukia. Nepagalvok nieko bloga – paprasčiausiai noriu atsilyginti už paslaugą. Čia ne pasimatymas. Nesusitikinėju su vyrais. Nenoriu. Neturiu su jais nieko bendra, nekrypstu į šoną. Maistas – ne masalas, aš tavęs negundau. Kai kurie vyrai mano, kad jeigu moteris vieniša, tai ją reikia žūtbūt užkariauti. Tik ne mane. Man tokie dalykai nerūpi – nei pasičiulbėjimai, nei intymūs santykiai. Esu pernelyg užsiėmusi. Turiu mažą vaiką ir kitokių komplikacijų. – Ir dar kokių! – pamanė Eliza. Neilo ūgis – mažiausiai šešios pėdos, tokio nenuspirsi. O pats jis vargu ar ketina palikti ją ramybėje.

      – Gerai, o dabar apibendrinkime – aš tavęs nedominu. Juo labiau mano lova, ar ne? – pasitikslino Volkeris.

      – Būtent, – energingai linktelėjo Eliza ir tik paskui suvokė jo žodžius.

      – Ačiū, kad perspėjai. Žinosiu.

      Volkerio žvilgsnis kaip buvo, taip ir liko bereikšmis, abejinga veido išraiška irgi nepasikeitė. O kad ji galėtų tą patį pasakyti apie save! Kur tau! Krūtinėje sprogo karščio bomba ir skaisčiai uždegė skruostus. Nė į veidrodį žiūrėti nereikia – tikriausiai plieskia kaip „stop" signalas. Ir aišku kodėl – vargšas žmogelis nė neužsiminė ko nors iš jos norįs. Jinai jį traukia ne daugiau nei pakelės stulpas. Na, paprašė vakarienės… Vakarienės, o ne laukinio beždžionžmogių sekso!

      – O Dieve, – iškvėpė Eliza, – vėl nusikalbėjau. Taip, sutinku, tu prie manęs nelendi, neįkyri, bet aš tik norėjau…

      Volkeris kilstelėjo ranką.

      – Eliza, liaukis, kol dar nepasakei ko nors, dėl ko paskui gailėtumeisi.

      – Puiki mintis.

      – Nereikia taip išsamiai aiškinti – pora žodžių ir gana.

      – Bravo!

      – Suprantu, kad nori apsidrausti, ir esu dėkingas už atvirumą. Miegok ramiai – aš į tave nesikėsinsiu.

      Ir ačiū Dievui… Kas jai yra? Dabar juk turėtų šokinėti iš laimės, o ne dusti iš nusivylimo. Koks nuoširdus vyrukas! Koks supratingas! Tik nuojauta kažkodėl kužda, kad Volkeris tyčiojasi. Jo veidas – akmeninis, niekada neatspėtum. Gal imti ir paklausti? O kad būtų įmanoma atsukti juostelę atgal ir pradėti šią dieną iš naujo! Eliza atsikrenkštė.

      – Tai valgysi to troškinio ar ne?

      – Taip, bet atsinešiu savo lėkštę. Nenoriu trukdyti.

      – Turi omenyje maistą į namus? Už stalo nesėsi?

      – Ne – nebent tai privaloma.

      Na, galbūt kiek netikėta, bet tikrai neprivaloma.

      – Nejuokauk. Daryk, kaip išmanai – tavo valia.

      – Gerai, netrukus ateisiu. Ką pasiimti? Dubenį ir lėkštę?

      – Nieko – aš juk turiu indų.

      – Geriau atsinešiu savo – nereikės grąžinti.

      Eliza suraukė antakius. Paniuro. Jis tyčiojasi. Be jokios abejonės. Atvirai kalbant, taip jai ir reikia. Pati prisiprašė. Pasistengė. Daugiau – nė žodžio. Eliza apsisuko ir nuspūdino namo.

      O ko ji jaudinasi? Viskas tik į gera. Nuo šiol bus lengviau – nereikės su juo kalbėtis. Mažiau šansų apsikvailinti. Beje, gudrumą taip pat vertėtų įtraukti į „kito gyvenimo" siekių sąrašą – šalia saldžiojo milijono. O kodėl į „kito"? Dar ir šiame praverstų rimtai apsvarstyti galimybę šiek tiek pasitrumpinti liežuvį.

      Žadintuvas sukvykė ketvirtą – kaip ir kas rytą darbo dieną. Eliza šovė iš lovos tą pačią akimirką – jau seniai išsiaiškino, kad kūnas būna kur kas sukalbamesnis, jei neduodi jam laiko atsipeikėti nuo priešaušrio šoko. Nuspaudusi žadintuvo mygtuką ir dar minutėlę snūstelėjusi vargu ar iš viso atsikeltų. Tiesą sakant, su mielu noru pramiegotų kokią savaitę, o gal net metus.

      Eliza nusiprausė, apsisuko galvą rankšluosčiu ir pasigražino. Tik vos vos – pakako lašelio drėkinamojo kremo, blakstienų tušo ir lūpų blizgio. Paskui įlindo į „Kiaušinių ir šio to daugiau" uniformą, apdžiovino plaukus, kad nevarvėtų, ir susirišo patogią „arklio uodegą". Pusę penkių jau visiškai pasiruošusi įžengė į virtuvę. Kvepėjo kava. Eliza giliai įkvėpė ir užsimerkė iš palaimos.

      Tas, kas išrado laikmatį ir įtaisė jį į kavos aparatą, nusipelnė pasaulinio garso apdovanojimo. Mažų mažiausiai – žvaigždės, pavadintos jo ar jos vardu. Eliza paėmė puodelį, bet kavos įsipilti nespėjo – virš galvos kažkas garsiai bumbtelėjo.

      Jeigu nebūtų toks ankstyvas rytas, galėtų nekreipti dėmesio. Be to, trenksmą nulydėjo skausminga dejonė. Eliza pašiurpo. Viršuje kažkas vyksta. Aišku, tai ne jos reikalas, bet… Ir vėl – bum!